LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO PROGRAMOS PARODA
"KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE"

VERBŲ IR MARGUČIŲ KOLEKCIJA IŠ LIETUVOS MUZIEJAUS RINKINIŲ

2000 m. balandžio 14 d. Lietuvos dailės muziejuje pristatyta verbų ir margučių kolekcija iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių. 

 

Velykų laukimas pasideda nuo Verbų sekmadienio. Tradicinė verba - puokštelė, suskinta iš gluosnio ir kadagio šakelių. Tikėta, kad sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, kad verba paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės - laimingi ir gražūs. Senu papročiu anksti atsikėlusieji plakdavo verba miegalius, sakydami: „Verba plakė, linksmai sakė, nedėlioj - Velykos”. Arba: „Ne aš plaku, verba plaka, ar žadi margutį?”


 
Velykiniai margučiai. Iš Lietuvos dailės 
muziejaus fondų

 

 

 

 

Vilniaus verbos - vėlesnės kilmės, vertinamos kaip savita tautodailės šaka. Šio fenomeno ištakų reiktų ieškoti miestiečių tradicijose - Vilniaus amatininkų cechai puošdavo verbomis savo procesijas. Vėliau tokias iš sausų gėlių bei žolynų pintas verbas imta šventinti kaip ir tradicines bažnyčiose, minint Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Kokių apie Vilnių būta verbų, atome Kanuto Rusecko paveiksle „Lietuvaitė su verbomis” (1847), Mykolo Elvyro Andriolio „Verbų sekmadienyje” (1872), Ferdinando Ruščico 1913 metų liaudies meno ir amatų mugs spalvotoje afišoje ir žurnalo „Wieś ilustrowana” viršelyje. Dailininkams verbos buvo įdomios kaip papročių, tradicijų ir tautodailės objektas.

Parodoje eksponuojamos verbos nupintos XX amžiaus 7-8 dešimtmečiais žinomų šio amato meistrų iš Buivydiškių ir Sudervės apylinkių. Žaliava - sausos laukų, miškų ir darželių gėlės, žolynai, javai (smėlinis, darželio šlamutis, katpėdėlė, sausutis, kiškio ašarėlės, kraujažolės, rugių varpos, avižos, motiejukai, smilgos, nendrės ir kt.). Prie 40-60 cm ilgio lazdelės rišami natūralūs bei dažyti įvairiaspalviai augalai. Vienoje verboje dažniausiai derinamos dvi spalvos: raudona ir geltona; raudona ir balta, o kartais labai drąsiai net kelios kontrastingos, tokios kaip raudona, violetinė, žalia, balta ar pilkšva.

Populiarios volelio pavidalo verbos. Pintos labai tampriai, jos primena rištinius kilimus. Vienose seniausių - vadinamosiose rainelėse - ritmiškai pasikartoja dviejų, trijų spalvų skersiniai ruoželiai. Būdingiausi motyvai - rombeliai, trikampėliai, verbą juosiančios įvijos, kripės. Žaismingi smulkūs koreliai, komponuojami tolygiai, sudaryti iš pilkų ar žaliai dažytų motiejukų kilpelių. Juose spindi rožinių ar baltų skaistenio pumpurėlių akutės.

Senieji verbų pynėjai labai vertina vadinamąsias karališkas verbas, nes rišami aplink lazdelę sulenkti motiejukai primena karūnėles. Kai rugių varpos ar motiejukai pritvirtinami skirtinguose lazdelės šonuose, verbos įgauna eglutės pavidalą. Iš sulenktų varpų ar motiejukų sukuriami ažūriniai širdelių raštai. Į varpų sujungimus įterpiami įvairiaspalviai gėlių žiedai.

Kanutas Ruseckas (1800-1860). "Lietuvaitė su verbomis" (1847)Dekoratyvinės sodrių spalvų Vilniaus verbos paskutiniais dešimtmečiais „pražysta” gatvėse jau per Kaziuko mugę. Jos užtvindo miestą Verbų sekmadienį prie Aušros vartų ir visų bažnyčių. Pašventintas verbas žmonės nešasi namo.

Vilniaus verbos dabar rišamos ne tik apie Vilnių. Kaip suvenyrai labai vertinamos įvairių šalių turistų.

Margučiai kaip ir verbos senovėje buvo gyvybės, derlingumo, gamtos pabudimo, o krikščionybės laikais - Kristaus prisikėlimo, žmogaus dvasinio atgimimo simboliai. Jie skirti didžiosioms pavasario šventėms - Velykoms, Atvelykiui, o parapijose, kuriose švenčiami šv. Jurgio atlaidai, kiaušiniai buvo marginami dar ir Jurginėms.

Tautosaka byloja apie kiaušiniui teikiamą magišką galią: lietuviai žemdirbiai pirmoje išartoje vagoje
XIX a. pabaigoje dar aukodavo kiaušinį Žemynai, po žiemos pirmą kartą per Jurgines į laukus išgenami gyvuliai turėdavo peržengti po tvarto slenksčiu padėtus du nedažytus ir du margintus kiaušinius. Jei šie nesuduždavo, tikėta, kad gyvuliai bus sveiki ir gražūs. Margučiai - gyvybingiausia lietuvių tautodailės šaka. Nuo senų laikų lig pat šių dienų juos margina suaugę ir vaikai, kaimo žmonės ir miestiečiai. Gal tik šiaurinėje Lietuvoje labiau mėgstami vienspalviai velykaičiai.

Margutis - trapus kūrinėlis. Vis dėlto parodoje galime pamatyti 30 margučių “šimtamečių”, eksponuotų dar amžiaus pradžioje Lietuvių dailės draugijos parodose. Per ilgą laiką jie, žinoma, neteko pirminio savo gražumo. Kitą ekspozicijos dalį sudaro per 500 saugomų muziejuje XX amžiaus 7-9 dešimtmečio margučių.

Dauguma meistrų gyvena Vilniuje, Kaune, nors marginti kiaušinius išmoko savo gimtuosiuose kaimuose. Dažo margučius dažniausiai tradiciškai - juodalksnio bei kitų medžių žievėmis, pridėję rūdžių, arba svogūnų lukštais. Vanda Giedrytė ir Uršulė Žekonienė, dažydamos velykaičius, naudoja įvairiausius žolynus, uogas, medžių žievę, išgaudamos aibę rusvų, žalsvų, gelsvų atspalvių. Dažomi kiaušiniai ir cheminiais dažais. Jie ryškių, kontrastingų spalvų.

Eksponuojami išrašyti karštu vašku ir skutinėti margučiai. Skutinėtų margučių raštai individualesni nei margintų. Izabelė Filevičienė, Vanda Giedrytė, Nastė Liaudanskienė, Ona Puodžiūnienė, Juozas Kmieliauskas skutinėja margučius kiekvienas savaip. Vašku išrašyti margučiai labiau tradiciški, juose savitumo kiek mažiau. Tarp įgudusių žinomų margintojų - Marytė Banikonienė, Julija Daniliauskienė, Laimutė Garbulytė, Ona Getautienė, Ada Mickuvienė, Stanislovas Prelgauskis.

Nors margučių raštus tobulino ne viena karta, juose išliko pirmapradis gaivumas. Raštai sudaromi iš buvusių tolimoje praeityje prasmingų geometrinių ženklų ir simbolių. Darniai komponuojami taškeliai, brūkšneliai, lankeliai, vingeliai, trikampėliai, rombeliai, kryželiai sukuria dangaus šviesulių įvaizdžius - nesuskaičiuojamas saulučių ir žvaigždučių variacijas. Ritmiškai pasikartodami besivyniojantys apie kiaušinį žalčiukai, gyvatukės, ragai, skiltuvėliai išryškina gražų kiaušinio ovalą. Margučių raštuose atsispindi visas Velykų meto judrumas: apeiginis margučių daužavimas, ritinėjimas, vaikų tarškynės, lalautojų vaikštynės ir dainos. Parodoje matome, kaip šių dienų margintojai pirma-pradžius simbolius tobulai supynė su vėlesniais - augalijos, paukščių - motyvais.

Tikimės, kad eksponuojami margučiai paskatins parodos lankytojus susidomėti jų raštais, pasimokyti spalvų derinių, o tyrinėtojus - įspėti juose slypinčias mįsles, atskleidžiant naujus tautos kultūros puslapius.

Parodoje rodomą kolekciją sudaro margučiai iš Lietuvių mokslo draugijos rinkinio, margučiai iš Punsko (Lenkija), Marijampolės, Birštono, Jiezno, Šiaulių, Kelmės apylinkių. 
Žymiausi margintojai: Vanda Giedrytė, Julija Daniliauskienė, Uršulė Žekonienė, Ona Getautienė, Ona Puodžūnienė, Nastė Liaudanskienė, Laima Garbulytė, Ada Mickuvienė, Irena Jauniškienė, Adelė Kulvičienė, Marytė Banikonienė, Stanislovas Prelgauskis.

Kolekcijoje yra Vilniaus krašto verbos iš Buivydiškių apylinkių. Žymiausios verbų rišėjos: Marija Vyšnevskaja, Sofija Tupokovskaja, Stasė Tupikovskaja, Jadvyga Stankevič, Vanda Vaitechovskaja, Jadvyga Kunicka.

Tekstas Aldonos Stravinskienės
Nuotraukos Antano Lukšėno


© Lietuvos dailės muziejus, 2000-2002
© Žemaičių kultūros fondas, 2000-2002
© Matematikos ir informatikos institutas, 2000-2002

Atnaujinta 2018.04.12
Pasiūlymus, klausimus siųskite adresu: samogit@delfi.lt