KAIŠIADORIŲ MUZIEJUS: "SAKRALINĖ DAILĖ (liturginės spalvos)"

Pratarmė
Kaišiadorių muziejaus sakralinės tekstilės rinkinys

Virtualios parodos "SAKRALINĖ DAILĖ (liturginės spalvos)" salėse:

I salė
AUKSO

Arnotas, KšM DEP 21/1, Rusija, XIX a. IV ketv.

II salė
BALTA

Arnotas, KšM DEP 21/10, Prancūzija, XVIII a. II ketv.

III salė
VIOLETINĖ

Arnotas, KšM DEP 21/19, V. Europa, XIX a. pab.

IV salė
RAUDONA

Arnotas, KšM DEP 21/17, XIX a. vid. - III ketv.

V salė
ŽALIA

Arnotas, KšM DEP 21/14, V. Europa, XVIII a. IV k

VI salė
JUODA

Arnotas, KšM DEP 3/7, Prancūzija, XX a. I p.

Pratarmė
Kaišiadorys regiono visuomeniniu, kultūriniu ir religiniu centru tapo XX a. trečiajame dešimtmetyje. 1920-1939 m. Lenkijai užėmus rytinę Lietuvos dalį miestelyje įsikūrė Trakų apskrities administracinės įstaigos. 1922 m. čia apsistojo ir Lietuvos pusėje likusios Vilniaus vyskupijos dalies administratorius kan. Juozapas Kukta. 1926 m. ši teritori
ja įteisinta kaip Kaišiadorių vyskupija - parapinė bažnyčia (statyta 1908-1932 m.) tapo katedra.

Dėmesį kultūros paveldui, taip pat ir bažnytiniam, ilgą laiką lėmė tik retkarčiais parodomas visuomenės susidomėjimas arba pavienių asmenų iniciatyva. Pavyzdžiui, 1931 m. Kaune organizuojant bažnytinio meno parodą organizacinis komitetas rinkti eksponatus Kaišiadorių vyskupijoje pavedė A. Valeškai ir A. Samulevičiui. Kaišiadorių vyskupijos kurijos generalvikaras prel. J. Labukas šiems asmenims išrašė reikiamus leidimus. Yra žinoma, kad keletas eksponatų parodai buvo laikinai paimta iš Kalvių ir Kruonio bažnyčių. Pačiuose Kaišiadoryse XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje nedidelę ekspoziciją viename iš parapijos salės kambarių įrengė kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Deja, baigiantis Antrajam pasauliniam karui ji sunaikinta. Kaip žinoma, pokaryje bažnytinio paveldo išsaugojimui ir pristatymui visuomenei valstybės dėmesys nebuvo palankus. Tik praėjus dešimtmečiui nuo Atgimimo pradžios Kaišiadoryse organizuota liturginių drabužių paroda. Šią parodą Kaišiadorių muziejus 1999 m. lapkričio 29 - gruodžio 3 dienomis surengė Miesto salėje.

Ši internete pateikiama liturginės tekstilės paroda yra pirmas platesnis Kaišiadorių bažnytinio paveldo pristatymas. Už galimybę pateikti šią parodą pirmiausia esame dėkingi Jo Ekscelencijai Kaišiadorių vyskupui Juozapui Matulaičiui ir katedros klebonui mons. Vytautui Kazimierui Sudavičiui, rinkinio tyrinėtojams Svetlanai Poligienei ir Gintautui Žalėnui, Lietuvos dailės muziejaus Multimedijos leidinių skyriaus vadovei Danutei Mukienei.

Džiaugiamės galėdami dar šiais, Kristaus gimimo Jubiliejiniais Metais, pristatyti Kaišiadoryse sukaupto ir išsaugoto bažnytinio paveldo nors nedidelę, tačiau savitą ir vertingą dalelę.

Olijardas Lukoševičius,
Kaišiadorių muziejaus direktorius

Kaišiadorių muziejaus sakralinės tekstilės rinkinys

Istorinės aplinkybės Lietuvos sakralinės dailės paveldui nebuvo palankios, bet, nepaisant to, liturginės tekstilės išliko gana daug. Vienose bažnyčiose saugomi pavieniai meninės tekstilės objektai, kitose - ištisi jų rinkiniai. Ypač dideli ir vertingi liturginės tekstilės rinkiniai yra Trakų, Paberžės (Kėdainių r.), Kaišiadorių, Žaslių, Žiežmarių (Kaišiadorių r.) ir kai kuriose kitose bažnyčiose. Mokslinių publikacijų apie liturginę tekstilę Lietuvoje paskelbta labai mažai, nes ši dailės sritis nedaug tyrinėta. Todėl net ir vieno rinkinio pristatymas, nors ir lakoniškas, bent kiek užpildo tyrimų spragas. Šioje internetinėje Kaišiadorių muziejaus ekspozicijoje pateikiama dalis liturginės tekstilės, kuri buvo sukaupta Kaišiadorių katedroje.

Kaišiadorių katedros bažnytinės tekstilės rinkinys - tai įvairių apeigų metu naudojami liturginiai drabužiai ir reikmenys. Labai nedidelė jų dalis pasiūta iš XVII a. pab. - XVIII a. prancūziškų šilkinių audinių, kurie Lietuvoje gana dažnai sutinkami. Tai nepaprastai dekoratyvūs, technologiškai puikiai atlikti, stilingi, raiškaus kolorito, įspūdingo dekoro audiniai - Vakarų Europos meno reprezentantai, liudijantys apie tuometinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinę orientaciją.

Didžioji šio rinkinio liturginių drabužių ir reikmenų dalis datuojama XIX a. vid. - II p. Ypač daug puošnių apdarų pasiūta iš rusiškų audinių, kurie tuometinėje Lietuvoje dėl suprantamų priežasčių labiausiai ir buvo paplitę. Šie stambiaraščiai audiniai, ištisai kaišyti aukso ir sidabro spalvų metalizuotais siūlais, sudaro prabangos įspūdį. Nepaisant to, jie prastesni technologiniu požiūriu, o ryškiaspalvis dekoras yra grubokas. Vertingiausi šio laikotarpio drabužiai ir reikmenys yra tie, kurie turi išraiškingu ir dekoratyviniu siuvinėjimu išpuoštų dalių, liudijančių apie siuvinėjimo meno paplitimą to meto Lietuvoje.

XIX - XX amžių sandūros bei XX a. I p. liturginiai drabužiai ir reikmenys - tai anuomet gausių bažnytinių dirbtuvių produkcija. Jie pasižymi darnia kompozicija, išraiškinga struktūra, pasiūti iš meniškų audinių, bet retas kuris yra unikalus, nes tai serijinės gamybos objektai arba drabužiai, sukomponuoti iš pramoniniu būdu pagamintų elementų.

Dar viena rinkinio dalis, kurią būtina aptarti, - tai vyskupo drabužiai. Didesniąją jų dalį Kaišiadorių katedros konsekravimo proga galėjo įgyti dar vyskupas Juozapas Kukta. Tai itin vertinga šio rinkinio dalis, turinti istorinę bei tipologinę vertę. Šiuos unikalius objektus galime datuoti XX a. 3-4 dešimtmečiu. Dauguma jų pagaminti Vakarų Europoje (Vokietijoje, Italijoje) veikusiose aukšto lygio bažnytinių reikmenų dirbtuvėse.

Kaišiadorių rinkinys vertingas tuo, kad jame saugomi meninės tekstilės objektai atspindi plataus istorinio laikotarpio taikomąją dailę ir liturginių drabužių bei reikmenų tipologinę įvairovę.

Svetlana Poligienė,
Kultūros paveldo centro specialistė

Virtualios parodos tekstus parengė Diana Tomkuvienė, nuotraukų autorius – Aloyzas Petrašiūnas


© Lietuvos dailės muziejus, 2000
© Žemaičių kultūros fondas, 2000
© Matematikos ir informatikos institutas, 2000
Atnaujinta 2017.10.24
Pasiūlymus, klausimus siųskite adresu: samogit@delfi.lt