tarptautinės muziejų tarybos profesinės etikos kodeksas

I. PREAMBULĖ

ICOM Profesinės etikos kodeksas buvo vienbalsiai priimtas 15-oje Generalinėje ICOM Asamblėjoje Argentinoje, Buenos Airėse 1986 m. lapkričio 4 d. Jis apibrėžia pagrindinius profesinės etikos reikalavimus, kuriuos kiekvienas muziejininkas privalo gerbti ir jų laikytis. Daugeliu atvejų, atsižvelgiant į tam tikrus nacionalinius ar kitus specialius poreikius, Kodeksas galėtų būti praplėstas ir sugriežtintas, ir ICOM linkęs tai skatinti. Tokius papildymus reikėtų siųsti ICOM Generaliniam Sekretoriui adresu Maison de l'UNESCO, 1 rue Miollis, 75732, Paris Cedex 15, France.
Šis kodeksas laikomas profesinės etikos dokumentu ir iš esmės yra paremtas ICOM Statuto 2 straipsnio 2, 9 straipsnio 1(d), 14 straipsnio 17(b), 15 straipsnio 7(c), 17 straipsnio 12(e) ir 18 straipsnio 7(d) skirsniais.

1. Apibrėžimai
1.1. Tarptautinė muziejų taryba (ICOM)
Statuto 1 straipsnio 1 skirsnyje ICOM apibrėžiamas kaip „tarptautinė nevyriausybinė muziejų ir muziejininkų organizacija, įsteigta muziejininkystės ir kitų su muziejų vadyba ir veikla susijusių interesų plėtojimui“.
ICOM tikslai, kaip apibrėžia Statuto 3 straipsnio 1 skirsnis, yra:
a) skatinti ir remti įvairių sričių muziejų steigimą, vystymą ir profesinę veiklą;
b) plėtoti muziejų funkcijų ir vaidmens supratimą, tarnaujant visuomenei ir ją tobulinant;
c) organizuoti įvairių šalių muziejų ir muziejininkų bendradarbiavimą ir tarpusavio pagalbą;
d) atstovauti, remti ir plėtoti visų sričių muziejininkų interesus;
e) gilinti ir skleisti muziejininkystės ir kitų su muziejų veikla susijusių disciplinų žinias.

1. 2. Muziejus
Tarptautinės muziejų tarybos Statuto 2 straipsnio l skirsnyje Muziejus apibrėžiamas kaip:
nesiekianti pelno vieša, nuolat tarnaujanti visuomenei bei jos tobulėjimui institucija, įsigyjanti, konservuojanti, tyrinėjanti, populiarinanti ir eksponuojanti mokslo, studijų ir laisvalaikio tikslais žmonijos ir ją supančios aplinkos materialinius liudijimus.
a) šis muziejaus apibrėžimas taikomas be apribojimų, susijusių su valdžios pobūdžiu, teritorija, institucijos funkcine struktūra ar rinkinių pakraipa;
b) be institucijų vadinamų muziejais, šis apibrėžimas taikomas ir toms, kurios prilyginamos muziejams:
(I) muziejinio pobūdžio gamtos, archeologijos ir etnografijos paminklai, vietovės, įsigyjantys, konservuojantys, perduodantys žmonijos ir ją supančios aplinkos materialinius liudijimus;
(II) institucijos, kaupiančios ir eksponuojančios gyvuosius augmenijos ir gyvūnijos pavyzdžius, kaip botanikos ir zoologijos sodai, akvariumai ir vivariumai;
(III) mokslo centrai ir planetariumai;
(IV) konservavimo institutai ir parodų galerijos, nuolat išlaikomos bibliotekų ir archyvų centrų;
(V) gamtos rezervatai;
(VI) tarptautinės, nacionalinės, regioninės ar vietinės muziejinės organizacijos, ministerijos, departamentai ar visuomeninės organizacijos, atsakingos už muziejus, kaip apibrėžiama šiame skyriuje;
(VII) nepelno institutai ar organizacijos, vykdančios tyrinėjimą, švietimą, mokymą, dokumentavimą ir kitokią su muziejais bei muziejininkyste susijusią veiklą;
(VIII) kitos institucijos, užsiimančios muziejine, moksline edukacine ar pedagogine veikla, jei Vykdomoji taryba, gavusi Konsultacinio komiteto sutikimą, nusprendžia, kad jos turi kai kuriuos ar visus muziejaus, muziejaus rėmėjo ar muziejininko bruožus.

1. 3. Muziejininkas
ICOM Statuto 2 straipsnio 2 skirsnyje muziejininko profesija apibrėžiama:
muziejininkas - tai muziejų ar jiems prilygstančių institucijų (pagal 1 straipsnio 2 skirsnį) darbuotojas, turintis specialų išsilavinimą ar atitinkamą praktinį patyrimą tam tikroje su muziejaus darbu ir veikla susijusioje srityje, arba nepriklausomas asmuo, pripažįstantis ICOM Profesinės etikos kodeksą ir aukščiau nurodytu būdu tarnaujantis muziejams kaip specialistas ar konsultantas, bet neprekiaujantis jokiais komerciniais produktais ar muziejams bei jų aptarnavimui reikalinga įranga.

1. 4. Valdymo organas
Muziejų valdymo ir kontrolės politinis, finansinis, administracinis ir t.t. pobūdis įvairiose šalyse ir neretai įvairiuose tos pačios šalies muziejuose labai skiriasi dėl tam tikros šalies ar institucijos teisinių ir kitokių valstybinių ar vietinių aktų. Daugelyje nacionalinių muziejų direktorius, vyr. rinkinių saugotojas ar kiti atsakingi muziejaus darbuotojai gali būti skiriami ir tiesiogiai pavaldūs ministrui ar vyriausybės departamentui, tuo tarpu dauguma vietinių valstybinių muziejų yra pavaldūs ir kontroliuojami vietinės valdžios. Kitais atvejais muziejų valdymas ir kontrolė yra patikėti nepriklausomam organui, pavyzdžiui, patikėtinių tarybai, draugijai, nepelno organizacijai ar net atskiram asmeniui. Šiame kodekse terminas „Valdymo organas“ vartojamas su muziejaus veikla, finansais ir administravimu susijusiai aukštesniajai valdžiai apibrėžti. Tai gali būti ministras ar pareigūnas, ministerija, savivaldybė, patikėtinių taryba, asociacija, muziejaus direktorius ar kitas asmuo arba organas. Direktorius, vyr. rinkinių saugotojas ar kitas vadovaujantis specialistas yra atsakingas už tinkamą muziejaus priežiūrą ir veiklą.

II. INSTITUCINĖ ETIKA

2. Pagrindiniai muziejaus valdymo principai
2. 1. Bendri reikalavimai muziejams
Valdymo ar kito muziejui vadovaujančio organo etinė pareiga yra palaikyti ir plėsti visas muziejaus veiklos sritis, rinkinius ir paslaugas. Tačiau svarbiausia kiekvieno Valdymo organo pareiga yra užtikrinti jam patikėtų rinkinių saugojimą, konservavimą ir dokumentavimą. Bendri reikalavimai, liečiantys finansus, patalpas, darbuotojus ir paslaugas, gali skirtis priklausomai nuo kiekvieno muziejaus dydžio ir pobūdžio. Vienose šalyse šie reikalavimai gali būti apibrėžti įstatymu ar kitais valdžios norminiais aktais, kitose priimtina „Muziejaus akreditacija“ ar kitos formos. Ten, kur tokių dokumentų nėra, jie visuomet gali būti gauti iš atitinkamos nacionalinės ar tarptautinės organizacijos ir ekspertų tiesiogiai arba per Nacionalinį ar atitinkamą tarptautinį ICOM komitetą.

2. 2. Konstitucija
Kiekvienam muziejui privalu turėti savo teisinį statusą ir nuolat pelno nesiekiantį pobūdį patvirtinančią rašytinę konstituciją ar kitą dokumentą, sudarytą pagal atitinkamus šalies įstatymus, liečiančius muziejus, kultūros paveldą ir nepelno institucijas. Muziejaus valdymo ar kontroliuojantis organas turėtų parengti ir paskelbti aiškų muziejaus tikslų, pobūdžio ir veiklos krypčių, o taip pat savo vaidmens ir sudėties apibrėžimą.

2. 3. Finansai
Valdymo organas yra griežtai materialiai atsakingas už muziejaus ir jo įvairaus pobūdžio nuosavybės apsaugą ir plėtojimą: rinkinius ir su jais susijusius dokumentus, patalpas, darbo priemones ir įrangą, finansinius išteklius ir darbuotojus. Jo pareiga yra formuoti ir apibrėžti institucijos tikslus ir priemones jiems įgyvendinti bei užtikrinti, kad muziejaus turtas butų tinkamai ir efektyviai tam naudojamas. Muziejaus veiklos vykdymui ir plėtrai Valdymo organas gali naudoti reikalingas lėšas, gautas tiek iš visuomeninių, tiek iš privačių šaltinių. Tam turi būti numatyta ir vykdoma reikiama apskaita, laikantis galiojančių šalies įstatymų ir buhalterinės apskaitos taisyklių.

2. 4. Patalpos
Vadovybė būtinai privalo sudaryti tinkamą rinkiniams aplinką bei jų fizinio saugumo ir apsaugos sąlygas. Patalpos turi būti pritaikytos vykdyti muziejaus veiklos kryptis ir pagrindines funkcijas - rinkimą, tyrinėjimą, saugojimą, konservavimą, mokymą ir eksponavimą; būtina atsižvelgti ir į darbuotojų darbo sąlygas, laikantis visuomenės ir darbuotojų saugumą liečiančių šalies įstatymų. Ištisus metus dieną ir naktį būtina laikytis reikiamų apsaugos priemonių prieš įvairius pavojus, tokius kaip vagystė, gaisras, potvynis, vandalizmo aktai ir eksponatų sunaikinimas. Projektuojant ir įrengiant pastatus bei įrenginius, būtina atsižvelgti į neįgaliųjų žmonių reikmes.

2. 5. Darbuotojai
Valdymo organas privalo užtikrinti, kad muziejus savo veiklos vykdymui turėtų pakankamai darbuotojų. Darbuotojų skaičius ir pobūdis (apmokami ar neapmokami, nuolatiniai ar laikini) turėtų priklausyti nuo muziejaus dydžio, rinkinių ir darbo pobūdžio. Tačiau yra būtinos tam tikros priemonės, kad muziejus galėtų vykdyti savo veiklą, susijusią su rinkinių priežiūra, viešumu ir visuomenės aptarnavimu, tyrinėjimais ir apsauga.
Ypač svarbi Valdymo organo pareiga yra muziejaus direktoriaus skyrimas. Prireikus nutraukti darbo sutartį, Valdymo organas privalo garantuoti, kad tai bus atlikta pagal įstatymą bei muziejuje galiojančią tvarką ir kad darbuotojai bus keičiami profesionaliai ir etiškai, teikiant pirmenybę muziejaus interesams, o ne asmeniniams ar išoriniams faktoriams ar nuostatoms. Tų pačių principų turi laikytis muziejaus direktorius ar kitas vyresnysis atsakingas darbuotojas, priimdamas į darbą ar atleisdamas, paaukštindamas ar pažemindamas darbuotojus.
Valdymo organas turėtų pripažinti muziejininko profesijos įvairovę, apimančią platų spektrą specializacijų, įskaitant konservatorius/restauratorius, mokslininkus, muziejaus edukacinės tarnybos darbuotojus, archyvarus, kompiuterio specialistus, apsaugos darbuotojus ir t.t.
Jis turi užtikrinti, kad šių specialistų darbas būtų muziejui naudingas ir kad šie darbuotojai būtų laikomi visateisiais muziejininkais.
Muziejininkai privalo turėti reikiamą akademinį, techninį ir profesinį pasirengimą, kad atliktų savo svarbų vaidmenį, susijusį su muziejaus veikla ir paveldo išsaugojimu, o Valdymo organas, siekdamas užtikrinti tinkamą ir efektyvų darbą, turėtų pripažinti kvalifikuotų darbuotojų reikalingumą, juos vertinti ir sudaryti tinkamas sąlygas tolesniam tobulinimuisi bei persikvalifikavimui. Valdymo organas neturėtų reikalauti iš muziejininkų veiksmų, kuriais iš esmės nusižengiama šiam Etikos kodeksui arba kuriam nors valstybiniam įstatymui ar nacionaliniam profesinės etikos kodeksui.
Muziejaus direktorius ar kitas vadovaujantis darbuotojas turėtų būti tiesiogiai atsakingas ir betarpiškai bendrauti su Valdymo organu, kuris teisiškai atsakingas už rinkinius.

2. 6. Edukacinis ir visuomeninis muziejaus vaidmuo
Pagal apibrėžimą muziejus yra tarnaujanti visuomenei ir ją tobulinanti institucija, paprastai atvira lankytojams (arba siauram jų ratui specializuotų muziejų, pvz., akademiniai ar medicinos muziejai, atveju).
Muziejus turėtų išnaudoti kiekvieną galimybę plėsdamas savo, kaip žinių skleidėjo, vaidmenį tiek visiems visuomenės sluoksniams, tiek specialioms muziejaus aptarnaujamoms grupėms. Šio tikslo įgyvendinimui pagal muziejaus programą ir veiklos pobūdį reikalingi specialistai, turintys tam tikrą pasirengimą ir įgūdžius.
Svarbi muziejaus pareiga yra pritraukti naują ir platesnę auditoriją iš visų visuomenės sluoksnių, tam tikros jos dalies ar grupės, kuriai muziejus tarnauja, ir skatinti tiek plačiąją visuomenę, tiek atskirus asmenis ar grupes remti muziejų, jo tikslus ir veiklą.

2. 7. Viešumas
Plačiajai visuomenei (ar tam tikrai aptarnaujamai grupei ribotos visuomeninės paskirties muziejų atveju) periodiškai, nustatytu laiku turi būti leidžiama lankyti ekspozicijas. Muziejus rengdamas susitikimus ar kitais būdais taip pat turėtų leisti visuomenei bendrauti su darbuotojais ir suteikti visą informaciją apie rinkinius, nenusižengdamas būtiniems apribojimams, susijusiems su slaptumu ar saugumu, kaip aptarta žemiau 7.3.

2. 8. Ekspozicijos, parodos ir kiti renginiai
Be savo pagrindinės pareigos - išsaugoti ateinančioms kartoms rinkiniuose esančią svarbią medžiagą, muziejus privalo naudoti rinkinius naujų žinių atskleidimui ir platinimui per tyrimus, edukacinę veiklą, nuolatines ekspozicijas, laikinąsias parodas ir kitus renginius. Jie turi atitikti muziejaus veiklos kryptis ir edukacinius tikslus, bet neturi kenkti nei rinkinių kokybei, nei tinkamai priežiūrai. Muziejus turi stengtis užtikrinti, kad ekspozicijų ir parodų informacija būtų teisinga bei objektyvi ir nesiremtų mitais ar šablonais.

2. 9. Finansinė pagalba ir rėmimas
Muziejus gali ieškoti ir priimti finansinę ar kitokią paramą iš komercinių ar gamybinių organizacijų arba kitų šaltinių iš šalies, tačiau santykiai tarp muziejaus ir rėmėjo turi būti aiškiai apibrėžti sutartimi. Finansinė pagalba ir parama gali sukelti etinių problemų, ir muziejus privalo užtikrinti, kad tokie santykiai nesukompromituotų muziejaus siekių ir tikslų.

2.10. Muziejaus parduotuvės ir komercinė veikla
Muziejaus parduotuvių darbas arba kita muziejaus komercinė veikla ar su ja susijusi reklama turi vykti dorai, derintis prie muziejaus pagrindinių edukacinių tikslų ir rinkinių, kuriems neturi pakenkti gaminant pagal muziejaus eksponatų pavyzdį pardavimui skirtas kopijas, reprodukcijas ar kitus komercinius objektus. Visi komerciniai sumanymai turi būti atlikti taip, kad nepakenktų muziejaus vardui, o originalusis objektas neprarastų savo vertės. Būtina nuolat kreipti dėmesį į gaminamus objektus ir užtikrinti jų gamybos tikslumą ir aukštą kokybę. Visi pardavimui skirti daiktai turi būti teisingai įkainoti ir atitikti šalyje galiojančius įstatymus.

2.11. Teisiniai įsipareigojimai
Svarbi kiekvieno Valdymo organo pareiga yra užtikrinti, kad muziejus laikytųsi visų teisinių įsipareigojimų, grindžiamų nacionaliniais, regioniniais ar vietiniais įstatymais, tarptautine teise ar sutartimis ir kitais teisiniais dokumentais ar sąlygomis, kokiu nors būdu susijusiomis su muziejaus rinkiniais ar įranga.

3. Muziejaus rinkinių papildymas
3. 1. Eksponatų rinkimo tvarka
Kiekvienas muziejaus vadovas turėtų nustatyti ir raštiškai paskelbti eksponatų rinkimo tvarką. Ši tvarka turėtų būti kartkartėmis peržiūrima, bet ne rečiau, kaip kartą per penkerius metus. Įsigyjamas objektas turėtų atitikti muziejaus pobūdį bei tikslus ir turėti galiojantį teisinį patvirtinimą. Bet kokios sąlygos ar apribojimai, susiję su įsigijimu, turėtų būti aiškiai aptarti lydraštyje ar kitaip raštiškai dokumentuoti. Muziejus neturėtų, išskyrus labai išimtinius atvejus, įsigyti daiktų, kurių nesugebės tinkamai kataloguoti, konservuoti, saugoti ar eksponuoti.
Eksponatai, neatitinkantys muziejaus veiklos pobūdžio, turėtų būti įsigyjami tik labai išskirtiniais atvejais ir tik muziejaus Valdymo organo atitinkamu sprendimu, atsižvelgiant į paties objekto, nacionalinio ar kitokio kultūros paveldo arba kitų muziejų ypatingus interesus.

3. 2. Neteisėtų objektų įsigijimas
Neteisėta prekyba visuomeninėms ar asmeninėms kolekcijoms skirtais daiktais skatina istorinių vietovių ir vietinių etninių kultūrų destrukciją, nacionalinio ir tarptautinio masto vagystes, kelia išnykimo pavojų augalų ir gyvūnų rūšims, prieštarauja nacionalinio ir tarptautinio patriotizmo dvasiai. Muziejus turėtų įžiūrėti ryšį tarp rinkos ir pirminio dažnai destruktyvaus objekto pateikimo komercinei prekybai ir pripažinti, kad iš muziejaus pusės yra labai neetiška kokiu nors būdu, tiesiogiai ar netiesiogiai, remti šią neteisėtą rinką.
Muziejus neturėtų įsigyti pirkdamas, dovanai, testamentu ar mainais jokio daikto, kol Valdymo organas ar atsakingas darbuotojas neįsitikins, kad muziejus gali gauti galiojantį abejotino egzemplioriaus ar objekto nuosavybės dokumentą, o svarbiausia, kad jis nebuvo įsigytas ar išvežtas iš savo šalies ir / ar kurios nors tarpinės šalies, kurioje galėjo priklausyti legaliai, pažeidžiant tos šalies įstatymus (įskaitant ir muziejaus šalį).
Kalbant apie biologinę ar geologinę medžiagą, muziejus neturėtų tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyti jokių pavyzdžių, renkamų, parduodamų ar kitaip perduodamų, jei nusižengiama kokiam nors nacionaliniam arba tarptautiniam gamtos ar gamtos istorijos apsaugos įstatymui, tos ar kitos šalies muziejų susitarimui, išskyrus, kai gaunamas atitinkamas užsienio šalies teisėsaugos ar valdžios atstovo sutikimas.
Jei tai įmanoma, tų pačių ankstesniuose keturiuose skirsniuose išdėstytų kriterijų reikėtų laikytis ir skolinantis eksponatus parodoms ar kitiems tikslams.

3. 3. Ekspedicijos ir eksponatų rinkimas
Muziejus turėtų suvokti savo vadovaujantį vaidmenį stabdant besitęsiantį pasaulio gamtos istorijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir meno išteklių nykimą. Kiekvienas muziejus turėtų numatyti kryptis, leidžiančias plėtoti savo veiklą pagal atitinkamus nacionalinius ar tarptautinius įstatymus ir sutartis taip, kad nekiltų abejonių, jog jo požiūris atitinka nacionalinę ir tarptautinę kultūros paveldo apsaugos bei vystymo dvasią ir ketinimus.
Ekspedicijose tyrinėdami, rinkdami eksponatus, kasinėdami muziejininkai susiduria su sudėtingomis ir abejones keliančiomis etinėmis problemomis. Prieš planuojant ekspedicijas ir eksponatų rinkimą būtina išsiaiškinti su tos šalies ar regiono, kuriame numatoma ekspedicija, atitinkamais vadovais arba suinteresuotais muziejais ar akademinėmis įstaigomis, galinčiomis nustatyti, ar numatoma veikla yra teisėta bei akademiškai ir moksliškai pagrįsta. Kiekviena ekspedicijos programa turi būti vykdoma taip, kad visi pavyzdžius ir informaciją renkantys jos dalyviai dirbtų legaliai ir atsakingai bei visais įmanomais būdais vengtų neetiškų, neteisėtų ir destruktyvių veiksmų.

3. 4. Muziejų bendradarbiavimas renkant eksponatus
Kiekvienas muziejus turėtų pripažinti visų muziejų su panašiais arba vienodais eksponatų rinkimo interesais bendradarbiavimo bei konsultacijų būtinumą ir turėtų tartis su tokio pobūdžio institucijomis, ypač kai interesai gali susikirsti arba, kas labiau įprasta, apibrėžiant specializacijos sritis. Muziejus turėtų gerbti pripažintas kitų muziejų eksponatų rinkimo sričių ribas ir vengti įsigyti medžiagą, kaip nors susijusią su kito muziejaus tyrinėjama vietove ar interesų sritimi, nepranešęs apie savo ketinimus.

3. 5. Įsigijimas su sąlyga ir kiti ypatingi veiksniai
Dovanos, palikimai ar skoliniai gali būti priimami, jei jie atitinka muziejaus nustatytą eksponatų rinkimo ir eksponavimo tvarką. Pasiūlymai su tam tikromis sąlygomis gali būti atmesti, jei tos sąlygos prieštarauja muziejaus ir jo lankytojų interesams.

3. 6. Skolinimas muziejams
Atskirų objektų skolinimas ir skolintų parodų rengimas vaidina svarbų vaidmenį, plečiant muziejaus interesus ir gerinant jo paslaugų kokybę. Tačiau skolinantis eksponatus ar parodas, reikia laikytis 3 straipsnio 1 ir 5 skirsniuose išdėstytų etinių reikalavimų, taip pat kaip ir priimant ar atmetant pasiūlymus papildyti rinkinius; skoliniai neturi būti priimami, o parodos rengiamos, jei jie neatitinka tam tikrų edukacinių, mokslinių ar akademinių reikalavimų.

3. 7. Interesų susikirtimas
Muziejaus eksponatų rinkimo tvarka ar taisyklės turėtų numatyti priemones, neleidžiančias nė vienam muziejaus veikloje dalyvaujančiam asmeniui, pavyzdžiui, patikėtiniui ar kitam Valdymo organo atstovui arba muziejaus darbuotojui, varžytis dėl objektų su muziejumi ar turėti pirmenybę dėka jam prieinamos konfidencialios informacijos; susikirtus individo ir muziejaus interesams, pirmenybė teikiama pastarajam. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti} Valdymo organo narių, muziejaus darbuotojų, jų giminių ar artimųjų pasiūlymus parduoti ar dovanas.

4. Disponavimas rinkiniais
4. 1. Pagrindinė rinkinių nedalomumo nuostata
Pagal apibrėžimą beveik visų rūšių muziejų pagrindinė funkcija yra įsigyti eksponatus ir išsaugoti juos ateinančioms kartoms. Todėl turi būti laikomasi griežtos nuostatos, draudžiančios nurašyti muziejui priklausančius eksponatus. Bet koks nurašymas - dovanojimui, mainams, pardavimui ar eksponatui sunykus, galimas tik vyr. rinkinių saugotojo sprendimu, patvirtintu Valdymo organo, atlikus ekspertizę ir tinkamai dokumentavus.
Būtina aptarti tokias specializuotas institucijas kaip „gyvieji“ ar „darbo“ muziejai, tam tikri mokomieji ir kiti edukaciniai muziejai, o taip pat gyvus pavyzdžius eksponuojančius muziejus ir institucijas kaip botanikos bei zoologijos sodai ir akvariumai, kurių tam tikra rinkinių dalis nuolat „sensta“ (t.y. turi būti pakeista ir atnaujinta). Tačiau netgi čia būtina laikytis etinių normų ir užtikrinti, kad institucijos veiksmai nepakenktų tyrinėjamų, eksponuojamų ar kitaip naudojamų objektų išlikimui.

4. 2. Teisinė ir kitos disponavimo galios
Įstatymai, reglamentuojantys muziejų rinkinių apsaugą bei nedalomumą ir muziejų teises nurašyti eksponatus, įvairiose šalyse ir netgi įvairiuose tos pačios šalies muziejuose labai skiriasi. Kai kur neleidžiami jokie nurašymai, išskyrus atvejus, kai eksponatus smarkiai apgadino savaiminis irimas ar netyčinė veikla. Kitur bendrieji įstatymai nurašymo griežtai neriboja.
Kai muziejus turi teisinę galią, leidžiančią nurašyti eksponatus ar įsigyti objektą su tam tikromis disponavimo sąlygomis, būtina laikytis teisinių ir kitokių reikalavimų bei procedūrų. Netgi kai muziejus turi teisę nurašyti eksponatus, jis negali to daryti visai laisvai tais atvejais, kai buvo gauta finansinė parama iš šalies (t.y. visuomeninės ar privačios subsidijos, Muziejaus bičiulių organizacijos dovanos ar privačios aukos); nurašydamas eksponatą, turėtų gauti sutikimą visų tų, kurie prisidėjo prie jo pirkimo.
Jeigu eksponatas buvo įsigytas su tam tikrais būtinais reikalavimais, jų turi būti paisoma tol, kol nebus įrodyta, kad šių reikalavimų laikymasis yra neįmanomas ar iš esmės žalingas institucijai. Netgi tokiais atvejais reikalavimai gali būti panaikinti tik po atitinkamų teisinių procedūrų.

4. 3. Iškomplektavimo tvarka ir procedūros
Kai muziejus turi reikiamą teisinę galią nurašyti eksponatą, sprendimas parduoti ar kitaip perduoti nuosavybės teisę turėtų būti priimtas gerai apsvarsčius, ir toks objektas, prieš parduodant viešame aukcione ar kokiu kitu būdu, pirmiausia turėtų būti pasiūlytas keisti, dovanai ar parduoti pagal atskirą sutartį kitam muziejui. Sprendimą nurašyti eksponatą ar meno kūrinį keičiant, parduodant ar pastarajam sunykus (tais atvejais, kai jis per daug apgadintas, suiręs ir neberestauruotinas) priima muziejaus Valdymo organas, o ne vienas rinkinio saugotojas. Visi šie sprendimai ir informacija apie daiktus turi būti dokumentuoti, o dokumentai išsaugojami ir / ar perduodami. Saugomos ir fotonuotraukos, jei jos daromos.
Nei darbuotojams, nei Valdymo organo atstovams ar jų šeimos nariams bei artimiesiems neleidžiama pirkti iš rinkinio nurašytų objektų. Taip pat nė vienam iš minėtų asmenų jokiu būdu neleidžiama savintis muziejinių eksponatų, netgi ir laikinai, savo asmeninėms kolekcijoms ar kitiems tikslams.

4. 4. Kultūros vertybių grąžinimas ir atkūrimas
Jeigu muziejui įsigijus objektą išaiškėtų, kad jis buvo išvežtas ar kitaip perduotas pažeidžiant UNESCO Nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvenciją (1970), ir šalis-savininkė norėtų jį susigrąžinti bei įrodytų, jog tai yra tos šalies kultūros paveldo dalis, muziejus, turintis tam teisišką pagrindą, turėtų ryžtingai bendradarbiauti grąžindamas objektą šaliai-savininkei.
Šaliai-savininkei pareikalavus grąžinti kultūros vertybę, muziejus turėtų būti pasiruošęs atviram dialogui, pagrįstam moksliniais ir profesiniais principais (pirma nei tai bus atlikta vyriausybiniu ar politiniu lygiu). Taip pat turėtų būti ieškoma galimybių plėtoti dvišalį ar daugiašalį bendradarbiavimą ir padėti šalims, kurios, kaip manoma, neteko didelės dalies savo kultūros paveldo, stiprinti muziejus ir kaupti muziejines vertybes.
Muziejai taip pat turėtų visiškai pripažinti Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos (Hagos konvencija, 1954) reikalavimus ir remdamiesi šia konvencija susilaikyti nuo kultūros objektų iš bet kurios okupuotos šalies pirkimo ar kitokio pobūdžio įsigijimo, nes daugeliu atvejų jie yra nelegaliai ar neteisėtai išvežti.

4. 5. Pelnas už rinkinių panaudojimą
Visos lėšos, Valdymo organo gautos už eksponatų ir meno kūrinių panaudojimą, turėtų būti skiriamos vien tik muziejinių rinkinių papildymui.

III. PROFESINIS ELGESYS

5. Bendrieji principai
5.1. Muziejininkų etiniai įsipareigojimai
Dirbdami muziejuje, tiek visuomeniniame, tiek privačiame, muziejininkai tarnauja visuomenei. Jų darbas yra labai atsakingas. Muziejininkai privalo garbingai elgtis ir griežtai laikytis etinių principų bei objektyvumo normų.
Pagrindinis muziejininko profesijos bruožas yra teisių ir pareigų suderinimas. Nors kiekvienoje veiklos srityje profesinį elgesį reguliuoja pagrindinės moralaus elgesio taisyklės, bendros žmonių tarpusavio santykiams, kiekviena pareigybė turi savo normas, tam tikras prievoles, pareigas ir galimybes, kartais reikalaujančias specialių nuostatų. Muziejininkai turėtų laikytis šių dviejų nuostatų: pirma - muziejus tarnauja visuomenei, kuri jį vertina priklausomai nuo teikiamų paslaugų kokybės; antra - vien tik intelektualinių sugebėjimų ir profesinių žinių nepakanka - jos turi būti paremtos etišku elgesiu.
Direktorius ir kiti specialistai profesiniu ir akademiniu požiūriu turi būti visiškai atsidavę savo muziejui ir veikti pagal numatytas muziejaus veiklos kryptis. Muziejaus direktorius ar kitas atsakingas darbuotojas turi gerai suvokti ICOM Profesinės etikos kodekso, visų galiojančių nacionalinių ar regioninių kodeksų ar muziejinės etikos normų reikalavimus ir supažindinti su jais Valdymo organą bei skatinti jų laikytis. Muziejininkai, turintys įgaliojimus atlikti Valdymo organo pareigas, taip pat turi laikytis ICOM kodekso ar kurio kito muziejinės etikos kodekso reikalavimų.

5. 2. Profesinis elgesys
Lojalumas kolegoms ir savo muziejui yra svarbi profesinė pareiga, bet svarbiausia yra atsidavimas pagrindiniams etikos principams ir profesijai apskritai. Kandidatai į kiekvienas pareigas turėtų nuoširdžiai ir atvirai pateikti visą reikiamą informaciją savo kandidatūrai apsvarstyti, o priimti į darbą pripažinti, kad muziejuje dirbama visą darbo dieną. Net jei darbo sutartis nedraudžia kur nors papildomai dirbti ar kuo nors verstis, direktorius ar kitas vyresnysis darbuotojas neturėtų užimti kitų apmokamų pareigų arba priimti pasiūlymų iš šalies, negavę muziejaus Valdymo organo sutikimo. Ketindami atsistatydinti iš pareigų, darbuotojai, pirmiausia direktorius, turėtų iš esmės atsižvelgti į muziejaus reikmes tuo metu. Specialistai, neseniai priėmę naują pasiūlymą, prieš pradėdami dirbti kitur, turėtų atsakingai perleisti buvusias pareigas.

5. 3. Asmeniniai interesai
Nors kiekvienos profesijos atstovas savo profesinėje ir pareigybinėje veikloje turi tam tikrą asmeninę laisvę, visuomenės akyse joks privatus muziejininko verslas ar profesiniai interesai nėra visiškai atsieti nuo profesinės institucijos ar kitos oficialios priklausomybės, nepaisant pateikiamo atsiribojimo. Visokia individo veikla, susijusi su muziejumi, gali būti priskirta muziejui. Ta veikla turi būti grindžiama ne tik asmeniniais motyvais ir interesais, bet ir tuo, kaip ją interpretuos pašalinis stebėtojas. Muziejaus darbuotojai ir kiti artimai su jais susiję asmenys neturi priimti dovanų, paslaugų, paskolų arba kitokių malonių ar vertingų daiktų, siūlomų jiems dėl jų darbo muziejuje (žr. žemiau 8.4).

6. Asmeninė atsakomybė už rinkinius
6.1. Eksponatų įsigijimas
Direktorius ir specialistai turi stengtis, kad muziejaus Valdymo organas raštiškai nustatytų eksponatų rinkimo tvarką, vėliau reguliariai persvarstomą ir pakoreguojamą. Ši Valdymo organo formaliai patvirtinta ir pakoreguota tvarka turėtų būti visų su eksponatu susijusių profesinių sprendimų ir rekomendacijų pagrindas.
Įsigyjant eksponatus iš visuomenės narių, derybos su pardavėju ar davėju turi vykti garbingai. Nė vienas objektas negali būti tyčia neteisingai identifikuotas ar įvertintas, siekiant naudos muziejui ir padarant nuostolių davėjui, savininkui ar ankstesniems savininkams, nei paimtas ar pasiskolinus negrąžintas, sąmoningai siekiant jį gauti neleistinu būdu.

6. 2. Rinkinių saugojimas
Svarbi profesinė pareiga yra užtikrinti, kad visi muziejaus laikinam ar nuolatiniam saugojimui priimti eksponatai būtų tinkamai dokumentuoti nurodant kilmę, paskirtį, būklę ir konservavimo būdą. Visi į muziejų priimti objektai turi būti tinkamai konservuoti, apsaugoti ir prižiūrimi.
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas eksponatų apsaugai nuo vagysčių ekspozicijoje, darbo kabinetuose ir saugyklose, nuo atsitiktinių pakenkimų perkeliant, nuo pakenkimų ar vagysčių pervežant. Jei valstybiniai ar vietiniai reglamentai numato komercinį draudimą, darbuotojai turėtų įsitikinti ar draudimo suma yra pakankama, ypač gabenamiems, skolintiems ar kitiems muziejui nepriklausantiems, bet tuo metu jo žinioje esantiems objektams.
Muziejininkai neturėtų pavesti eksponatų priežiūros, konservavimo ar kitų specialiųjų darbų asmenims, neturintiems reikiamų žinių ir įgūdžių, ar tiems, kuriems leista padėti tvarkyti rinkinius, pavyzdžiui, stažuotojams ir savanoriams pagalbininkams, jei jie nėra tinkamai prižiūrimi. Be to, turėtų konsultuoti kolegas tiek muziejuje, tiek ir už jo ribų, jei kartais pasirodytų, kad koks nors muziejus ar skyrius nepajėgia tinkamai prižiūrėti rinkinių.

6. 3. Rinkinių konservavimas ir restauravimas
Vienas iš esminių kiekvieno muziejininko etinių įsipareigojimų yra tinkamai prižiūrėti ir konservuoti tiek esančius, tiek naujai įsigytus rinkinius ar atskirus eksponatus, už kuriuos tas darbuotojas ar institucija yra atsakinga, ir užtikrinti, kad rinkiniai kuo geriau būtų išsaugoti ateinančioms kartoms - geros būklės ir nepraradę turimos informacijos.
Siekiant šio kilnaus tikslo, ypatingą dėmesį reikėtų skirti nuolat gausėjančiai informacijai apie prevencinio konservavimo būdus ir technologijas, taip pat sudaryti reikiamas sąlygas, kad muziejiniai eksponatai ir meno kūriniai būtų apsaugoti nuo savaiminio irimo ar išorinių jo sukėlėjų.
Atstatant ar restauruojant sunykusias arba pažeistas eksponato ar meno kūrinio dalis, kartais būna sunku priimti etiniu požiūriu teisingą sprendimą. Tokius sprendimus turėtų bendrai priimti visi už eksponatus atsakingi specialistai, įskaitant rinkinių saugotoją ir konservatorių ar restauratorių, o ne vienas kuris asmuo savo iniciatyva.
Etinės problemos, apimančios įvairius konservavimo ir restauravimo darbus, jau pačios savaime vertos analizės, ir visi už šią sritį atsakingi specialistai kaip direktorius, rinkinių saugotojas, konservatorius ar restauratorius būtinai privalo būti susipažinę su šiomis problemomis ir atitinkamomis profesinėmis nuostatomis, aptartomis kai kuriose specialiose konservavimo/restauravimo profesinių organų etikos taisyklėse ir kodeksuose.

6. 4. Rinkinių dokumentavimas
Svarbi profesinė pareiga yra tinkamas tiek naujai įsigytų, tiek jau turimų rinkinių aprašymas ir dokumentavimas, laikantis nustatytų normų bei muziejaus vidaus taisyklių ir nutarimų. Labai svarbu, kad tokiame dokumente būtų užfiksuota daikto kilmė ir jo patekimo į muziejų aplinkybės. Duomenys apie eksponatą turi būti laikomi saugiai ir pagal tam tikrą sistemą lengvai prieinami darbuotojams ir kitiems patikimiems interesantams.

6. 5. Rinkinių iškomplektavimas
Nė vienas muziejinis eksponatas negali būti iš rinkinio nurašytas nesilaikant šio kodekso institucinės etikos 4 skyriaus 1-4 skirsniuose apibrėžtų etikos normų arba kitų šiuo klausimu muziejuje taikomų detaliai išdėstytų taisyklių ir veiksmų.

6. 6. Gyvūnų apsauga
Kai muziejai ar panašios institucijos eksponavimui ar moksliniams tyrinėjimams laiko gyvūnus, kiekvieno tokio sutvėrimo sveikata ir aplinka yra svarbi etinė problema. Būtina, kad gyvūnus ir jų gyvenimo sąlygas nuolat prižiūrėtų ir tikrintų veterinarijos gydytojai. Muziejus turėtų sudaryti darbuotojų ir lankytojų apsaugos programą, patvirtintą veterinaro, ir visi darbuotojai privalėtų ją griežtai vykdyti.

6. 7. Žmonių palaikai ir ritualiniai reikmenys
Kai muziejus turi ir / ar kaupia rinkinius, sudarytus iš žmonių palaikų ir sakralinių objektų, jie turi būti saugiai laikomi ir kruopščiai prižiūrimi, kaip mokymo įstaigų archyvai, ir turėtų būti visuomet prieinami kvalifikuotiems tyrinėtojams bei pedagogams, bet ne įkyriems smalsuoliams. Šių objektų tyrinėjimas, saugojimas ir priežiūra turi būti priimtini ne tik specialistams, bet ir įvairių įsitikinimų visuomenės nariams, priklausantiems tam tikroms etninėms ar religinėms bendruomenėms.
Jei kartais tenka žmonių palaikus ar kitą subtilią medžiagą panaudoti kaip vaizdinę priemonę, tai reikia atlikti taktiškai, neužgaunant niekieno jausmų ir žmogiškojo orumo.

6. 8. Privačios kolekcijos
Kai muziejaus darbuotojas savo asmeninei kolekcijai įsigyja, kaupia ir saugo to paties pobūdžio objektus kaip ir jo muziejus, iš esmės tai nėra neetiška ir gali būti traktuojama kaip vertingas profesinių žinių ir suvokimo gilinimo būdas. Tačiau gali kilti didelis pavojus, kai muziejininkas sau asmeniškai renka tokius pat objektus kaip ir savo muziejui. Todėl joks muziejininkas neturėtų varžytis su savo muziejumi įsigydamas ar kaip kitaip asmeninei kolekcijai kaupdamas eksponatus. Ypač reikėtų rūpintis tuo, kad jų interesai nesikirstų.
Kai kuriose šalyse ir daugelyje muziejų muziejininkams neleidžiama turėti jokių asmeninių kolekcijų, ir tokie reikalavimai yra gerbtini. Bet net jei tokių apribojimų nėra, priimamas į darbą asmeninę kolekciją turintis muziejininkas privalėtų Valdymo organui pateikti jos apibūdinimą, nurodyti objektų rinkimo būdus ir laikytis susitarimo tarp savininko ir Valdymo organo dėl asmeninės kolekcijos.

7. Asmeniniai įsipareigojimai visuomenei
7. 1. Profesinė garbė
Visuomenės ir profesijos labui muziejininkai turėtų laikytis priimtų normų ir įstatymų, saugoti savo profesinę garbę ir orumą bei laikytis vidinės drausmės. Jie turėtų stengtis apsaugoti visuomenę nuo neteisinio ir neetiško profesinio elgesio ir, naudodamiesi tinkamomis aplinkybėmis, šviesti visuomenę ir supažindinti ją su savo profesiniais tikslais ir siekiais, ugdant geresnį muziejų ir muziejininkystės tikslų bei pareigų suvokimą.

7. 2. Santykiai su plačiąja visuomene
Muziejininkai su visuomenės atstovais visuomet turi elgtis kvalifikuotai ir paslaugiai, nedelsdami atsakyti į visus laiškus ir paklausimus.
Tam tikrais atvejais laikydamiesi reikiamo slaptumo jie turėtų, jei to yra prašomi, dalintis patyrimu tiek su plačiąja visuomene, tiek ir su besidominčiais specialistais ir tinkamai prižiūrėdami leisti, kiek tai įmanoma, sąžiningiems tyrinėtojams susipažinti su visa jų žinioje esančia medžiaga ir dokumentais, net jei būtų tyrinėjama asmeniniais ar kitais ypatingais sumetimais.

7. 3. Konfidencialumas
Muziejininkas privalo saugoti visą slaptą informaciją, susijusią su esančios muziejaus nuosavybėje ar skolintos medžiagos kilme, o taip pat su muziejaus apsaugos sistema arba privačių kolekcijų ar kitų vietų, aplankytų vykdant savo tarnybines pareigas, apsaugos įranga. Slaptumo taip pat būtina laikytis, kai koks nors daiktas muziejui pateikiamas identifikuoti, ir be specialaus jo savininko nurodymo informacija apie šį daiktą neturėtų būti perduota kitam muziejui, prekybos atstovui ar kokiam kitam asmeniui (laikantis teisinių įsipareigojimų padėti policijai ar kitiems atitinkamiems organams, tiriant kultūros vertybės vagystę, neteisėtą įsigijimą ar perdavimą). Ypač atsakingai reikėtų elgtis su asmeninėmis paslaptimis, ar tai būtų žodiniai pasakojimai, ar kita asmeninė informacija.
Tyrinėtojai, naudojantys tokią fiksavimo aparatūrą kaip fotoaparatai ar magnetofonai arba žodinio bendravimo techniką, turėtų pasirūpinti gautos informacijos apsauga, o tyrinėjami, fotografuojami ar kalbinami asmenys turi teisę į anonimiškumą, jei to pageidauja. Ši teisė turėtų būti užtikrinta, ypač jei tai buvo pažadėta. Jei nėra aiškios priešingos nuostatos, svarbiausia tyrinėtojo pareiga yra garantuoti, kad jokia informacija, galinti pakenkti informatoriui ar jo (jos) bendruomenei, nebus atskleista. Tiriamasis subjektas turi suprasti fotoaparatų, magnetofonų ir kitos naudojamos technikos galimybes ir savo noru sutikti dėl jų panaudojimo.

8. Asmeniniai įsipareigojimai kolegoms ir profesijai
8. 1. Profesiniai santykiai
Tiek visuomeniniai, tiek ir asmeniniai santykiai tarp muziejininkų visuomet turėtų būti geranoriški. Nuomonių skirtumas neturėtų peraugti į asmeninius kivirčus. Tačiau nepaisant šios taisyklės, muziejininkai iš esmės gali nesutikti su pasiūlymais ar veiksmais, galinčiais pakenkti muziejui ar muziejams arba profesijai.

8. 2. Profesinis bendradarbiavimas
Muziejininkų pareiga yra, esant reikalui, dalintis savo žiniomis ir patyrimu su kolegomis ir atitinkamų sričių studentais bei mokiniais. Jie turėtų pripažinti ir gerbti tuos, iš kurių mokėsi, ir nesiekdami asmeninės naudos dalintis savo profesiniais pasiekimais ir patyrimu su visais, kam tai būtų naudinga.
Įvairių muziejaus veiklos sričių darbuotojų mokymas yra svarbi profesinio tobulėjimo kryptis ir kiekvienas turėtų jausti pareigą, esant reikalui, kelti kolegų kvalifikaciją. Muziejininkai, pagal savo pareigas vadovaujantys jaunesniajam personalui, stažuotojams ar asistentams, formaliai ar neformaliai besitobulinantiems, turėtų perduoti jiems savo žinias ir patyrimą bei atlikti tai su reikiamu dėmesiu ir pagarba, derama šios profesijos atstovams.
Atlikdami savo pareigas muziejininkai palaiko profesinius ir kitokius santykius su daugybe žmonių tiek tame muziejuje, kuriame dirba, tiek ir iš šalies. Jie turėtų būti mandagūs ir geranoriški bei teikti savo profesines paslaugas efektyviai ir kokybiškai.

8. 3. Prekyba
Nė vienas muziejininkas neturėtų prekiauti (pirkti ar parduoti dėl pasipelnymo) jokiais objektais, panašiais ar analogiškais tiems, kuriuos kaupia jo muziejus. Kiekvieno muziejaus darbuotojo prekyba objektais, kaupiamais kito muziejaus, taip pat gali sukelti rimtų problemų, net jei tai nekenkia muziejaus-darbdavio interesams. Prekiauti galima, tik kai muziejaus Valdymo organas ar paskirtas atsakingas darbuotojas detaliai viską išsiaiškinęs leidžia tai daryti su sąlygomis ar be jų.
ICOM Statuto 7 straipsnio 5 skirsnis teigia, kad ICOM nariu negali būti joks asmuo ar institucija, prekiaujanti (perkanti ar parduodanti dėl pasipelnymo) kultūros vertybėmis.

8. 4. Kiti galimi interesų susikirtimai
Muziejininkai turėtų apskritai susilaikyti nuo veiksmų ar veiklos, galinčios būti interpretuojamos kaip interesų susikirtimas. Muziejaus specialistai dėl savo žinių, patyrimo ir ryšių dažnai asmeniškai kviečiami patarti, konsultuoti, mokyti, rašyti, dalyvauti radijo laidose ar įvertinti daiktus. Net jei nacionalinis įstatymas ar asmeninė darbo sutartis leidžia tokią veiklą, kolegoms, įstaigos vadovui ar plačiajai visuomenei tai gali atrodyti kaip interesų susikirtimas. Tokiais atvejais būtina griežtai laikytis visų teisinių normų ir darbo sutarties sąlygų, o susidarius ar numatant galimą konfliktą, būtina tuoj pat pranešti įstaigos vadovui ar muziejaus Valdymo organui ir stengtis išvengti konflikto.
Net jei darbo sutartis leidžia kokią nors veiklą už muziejaus ribų ir matomo interesų susikirtimo pavojaus nėra, reikia stengtis, kad ta veikla netrukdytų tinkamai atlikti savo tarnybines pareigas ir įsipareigojimus.

8. 5. Autentiškumo nustatymas, įvertinimas ir neteisėta medžiaga
Muziejininkai yra skatinami dalintis savo profesinėmis žiniomis ir patyrimu tiek su kolegomis, tiek su plačiąja visuomene (žr. aukščiau 7.2).
Tačiau nereikėtų išduoti raštiško autentiškumo ar įvertinimo liudijimo, o nuomonę apie objekto piniginę vertę derėtų išreikšti, tik gavus oficialų kito muziejaus, kompetentingo teisėsaugos, vyriausybės ar visuomenės atsakingo asmens pareikalavimą.
Muziejininkai neturėtų identifikuoti ar nustatyti objektų autentiškumo, jei tikrai žinoma ar įtariama, kad jie yra nelegaliai ar neteisėtai įgyti, perduoti, įvežti ar išvežti.
Jie turėtų pripažinti, kad muziejams ir muziejininkams labai neetiška tiesiogiai ar netiesiogiai remti neteisėtą prekybą kultūros vertybėmis (žr. aukščiau 3.2) ar būti įtariamais tiesioginiu ar netiesioginiu neteisėtos prekybos rėmimu. Jei yra pagrindo manyti arba įtarti neteisėtą ar nelegalų perdavimą, įvežimą ar išvežimą, apie tai būtina pranešti atsakingiems organams.

8. 6. Neprofesinis elgesys
Kiekvienas muziejininkas turi būti susipažinęs tiek su valstybiniais, tiek su vietiniais įstatymais ir darbo sutarties sąlygomis, liečiančiomis korupcinę veiklą, ir nuolat vengti situacijų, kuriose galėtų būti teisingai ar neteisingai apkaltintas korupcija ar netinkamu elgesiu. Nė vienas atsakingas muziejaus darbuotojas neturėtų priimti jokių dovanų, vaišių ar kitokio apdovanojimo kaip netinkamo paskatinimo, kai norima nusipirkti ar kitaip įsigyti muziejinius eksponatus.
Kad išvengtų kaltinimo korupcija, muziejininkas neturėtų rekomenduoti nė vienam visuomenės nariui kurio nors prekybininko, aukciono vadovo ar kito asmens, nei pirkti sau prekių už „ypatingą kainą“ ar su nuolaida iš prekybininko, turinčio profesinių ryšių su muziejumi.

„Tarptautinė muziejų taryba. Profesinės etikos kodeksas“ (V., 1999)