tarptautinės muziejų tarybos profesinės etikos
kodeksas
I. PREAMBULĖ
ICOM Profesinės etikos kodeksas buvo vienbalsiai priimtas
15-oje Generalinėje ICOM Asamblėjoje Argentinoje, Buenos Airėse 1986 m.
lapkričio 4 d. Jis apibrėžia pagrindinius profesinės etikos reikalavimus,
kuriuos kiekvienas muziejininkas privalo gerbti ir jų laikytis. Daugeliu
atvejų, atsižvelgiant į tam tikrus nacionalinius ar kitus specialius
poreikius, Kodeksas galėtų būti praplėstas ir sugriežtintas, ir ICOM linkęs
tai skatinti. Tokius papildymus reikėtų siųsti ICOM Generaliniam Sekretoriui
adresu Maison de l'UNESCO, 1 rue Miollis, 75732, Paris Cedex 15, France.
Šis kodeksas laikomas profesinės etikos dokumentu ir iš esmės yra paremtas
ICOM Statuto 2 straipsnio 2, 9 straipsnio 1(d), 14 straipsnio 17(b), 15
straipsnio 7(c), 17 straipsnio 12(e) ir 18 straipsnio 7(d) skirsniais.
1. Apibrėžimai
1.1. Tarptautinė muziejų taryba (ICOM)
Statuto 1 straipsnio 1 skirsnyje ICOM apibrėžiamas kaip „tarptautinė
nevyriausybinė muziejų ir muziejininkų organizacija, įsteigta
muziejininkystės ir kitų su muziejų vadyba ir veikla susijusių interesų
plėtojimui“.
ICOM tikslai, kaip apibrėžia Statuto 3 straipsnio 1 skirsnis, yra:
a) skatinti ir remti įvairių sričių muziejų steigimą, vystymą ir profesinę
veiklą;
b) plėtoti muziejų funkcijų ir vaidmens supratimą, tarnaujant visuomenei ir
ją tobulinant;
c) organizuoti įvairių šalių muziejų ir muziejininkų bendradarbiavimą ir
tarpusavio pagalbą;
d) atstovauti, remti ir plėtoti visų sričių muziejininkų interesus;
e) gilinti ir skleisti muziejininkystės ir kitų su muziejų veikla susijusių
disciplinų žinias.
1. 2. Muziejus
Tarptautinės muziejų tarybos Statuto 2 straipsnio l skirsnyje Muziejus
apibrėžiamas kaip:
nesiekianti pelno vieša, nuolat tarnaujanti visuomenei bei jos tobulėjimui
institucija, įsigyjanti, konservuojanti, tyrinėjanti, populiarinanti ir
eksponuojanti mokslo, studijų ir laisvalaikio tikslais žmonijos ir ją
supančios aplinkos materialinius liudijimus.
a) šis muziejaus apibrėžimas taikomas be apribojimų, susijusių su valdžios
pobūdžiu, teritorija, institucijos funkcine struktūra ar rinkinių pakraipa;
b) be institucijų vadinamų muziejais, šis apibrėžimas taikomas ir toms,
kurios prilyginamos muziejams:
(I) muziejinio pobūdžio gamtos, archeologijos ir etnografijos paminklai,
vietovės, įsigyjantys, konservuojantys, perduodantys žmonijos ir ją
supančios aplinkos materialinius liudijimus;
(II) institucijos, kaupiančios ir eksponuojančios gyvuosius augmenijos ir
gyvūnijos pavyzdžius, kaip botanikos ir zoologijos sodai, akvariumai ir
vivariumai;
(III) mokslo centrai ir planetariumai;
(IV) konservavimo institutai ir parodų galerijos, nuolat išlaikomos
bibliotekų ir archyvų centrų;
(V) gamtos rezervatai;
(VI) tarptautinės, nacionalinės, regioninės ar vietinės muziejinės
organizacijos, ministerijos, departamentai ar visuomeninės organizacijos,
atsakingos už muziejus, kaip apibrėžiama šiame skyriuje;
(VII) nepelno institutai ar organizacijos, vykdančios tyrinėjimą, švietimą,
mokymą, dokumentavimą ir kitokią su muziejais bei muziejininkyste susijusią
veiklą;
(VIII) kitos institucijos, užsiimančios muziejine, moksline edukacine ar
pedagogine veikla, jei Vykdomoji taryba, gavusi Konsultacinio komiteto
sutikimą, nusprendžia, kad jos turi kai kuriuos ar visus muziejaus,
muziejaus rėmėjo ar muziejininko bruožus.
1. 3. Muziejininkas
ICOM Statuto 2 straipsnio 2 skirsnyje muziejininko profesija apibrėžiama:
muziejininkas - tai muziejų ar jiems prilygstančių institucijų (pagal 1
straipsnio 2 skirsnį) darbuotojas, turintis specialų išsilavinimą ar
atitinkamą praktinį patyrimą tam tikroje su muziejaus darbu ir veikla
susijusioje srityje, arba nepriklausomas asmuo, pripažįstantis ICOM
Profesinės etikos kodeksą ir aukščiau nurodytu būdu tarnaujantis muziejams
kaip specialistas ar konsultantas, bet neprekiaujantis jokiais komerciniais
produktais ar muziejams bei jų aptarnavimui reikalinga įranga.
1. 4. Valdymo organas
Muziejų valdymo ir kontrolės politinis, finansinis, administracinis ir t.t.
pobūdis įvairiose šalyse ir neretai įvairiuose tos pačios šalies muziejuose
labai skiriasi dėl tam tikros šalies ar institucijos teisinių ir kitokių
valstybinių ar vietinių aktų. Daugelyje nacionalinių muziejų direktorius,
vyr. rinkinių saugotojas ar kiti atsakingi muziejaus darbuotojai gali būti
skiriami ir tiesiogiai pavaldūs ministrui ar vyriausybės departamentui, tuo
tarpu dauguma vietinių valstybinių muziejų yra pavaldūs ir kontroliuojami
vietinės valdžios. Kitais atvejais muziejų valdymas ir kontrolė yra patikėti
nepriklausomam organui, pavyzdžiui, patikėtinių tarybai, draugijai, nepelno
organizacijai ar net atskiram asmeniui. Šiame kodekse terminas „Valdymo
organas“ vartojamas su muziejaus veikla, finansais ir administravimu
susijusiai aukštesniajai valdžiai apibrėžti. Tai gali būti ministras ar
pareigūnas, ministerija, savivaldybė, patikėtinių taryba, asociacija,
muziejaus direktorius ar kitas asmuo arba organas. Direktorius, vyr.
rinkinių saugotojas ar kitas vadovaujantis specialistas yra atsakingas už
tinkamą muziejaus priežiūrą ir veiklą.
II. INSTITUCINĖ ETIKA
2. Pagrindiniai muziejaus
valdymo principai
2. 1. Bendri reikalavimai muziejams
Valdymo ar kito muziejui vadovaujančio organo etinė pareiga yra palaikyti ir
plėsti visas muziejaus veiklos sritis, rinkinius ir paslaugas. Tačiau
svarbiausia kiekvieno Valdymo organo pareiga yra užtikrinti jam patikėtų
rinkinių saugojimą, konservavimą ir dokumentavimą. Bendri reikalavimai,
liečiantys finansus, patalpas, darbuotojus ir paslaugas, gali skirtis
priklausomai nuo kiekvieno muziejaus dydžio ir pobūdžio. Vienose šalyse šie
reikalavimai gali būti apibrėžti įstatymu ar kitais valdžios norminiais
aktais, kitose priimtina „Muziejaus akreditacija“ ar kitos formos. Ten, kur
tokių dokumentų nėra, jie visuomet gali būti gauti iš atitinkamos
nacionalinės ar tarptautinės organizacijos ir ekspertų tiesiogiai arba per
Nacionalinį ar atitinkamą tarptautinį ICOM komitetą.
2. 2. Konstitucija
Kiekvienam muziejui privalu turėti savo teisinį statusą ir nuolat pelno
nesiekiantį pobūdį patvirtinančią rašytinę konstituciją ar kitą dokumentą,
sudarytą pagal atitinkamus šalies įstatymus, liečiančius muziejus, kultūros
paveldą ir nepelno institucijas. Muziejaus valdymo ar kontroliuojantis
organas turėtų parengti ir paskelbti aiškų muziejaus tikslų, pobūdžio ir
veiklos krypčių, o taip pat savo vaidmens ir sudėties apibrėžimą.
2. 3. Finansai
Valdymo organas yra griežtai materialiai atsakingas už muziejaus ir jo
įvairaus pobūdžio nuosavybės apsaugą ir plėtojimą: rinkinius ir su jais
susijusius dokumentus, patalpas, darbo priemones ir įrangą, finansinius
išteklius ir darbuotojus. Jo pareiga yra formuoti ir apibrėžti institucijos
tikslus ir priemones jiems įgyvendinti bei užtikrinti, kad muziejaus turtas
butų tinkamai ir efektyviai tam naudojamas. Muziejaus veiklos vykdymui ir
plėtrai Valdymo organas gali naudoti reikalingas lėšas, gautas tiek iš
visuomeninių, tiek iš privačių šaltinių. Tam turi būti numatyta ir vykdoma
reikiama apskaita, laikantis galiojančių šalies įstatymų ir buhalterinės
apskaitos taisyklių.
2. 4. Patalpos
Vadovybė būtinai privalo sudaryti tinkamą rinkiniams aplinką bei jų fizinio
saugumo ir apsaugos sąlygas. Patalpos turi būti pritaikytos vykdyti
muziejaus veiklos kryptis ir pagrindines funkcijas - rinkimą, tyrinėjimą,
saugojimą, konservavimą, mokymą ir eksponavimą; būtina atsižvelgti ir į
darbuotojų darbo sąlygas, laikantis visuomenės ir darbuotojų saugumą
liečiančių šalies įstatymų. Ištisus metus dieną ir naktį būtina laikytis
reikiamų apsaugos priemonių prieš įvairius pavojus, tokius kaip vagystė,
gaisras, potvynis, vandalizmo aktai ir eksponatų sunaikinimas. Projektuojant
ir įrengiant pastatus bei įrenginius, būtina atsižvelgti į neįgaliųjų žmonių
reikmes.
2. 5. Darbuotojai
Valdymo organas privalo užtikrinti, kad muziejus savo veiklos vykdymui
turėtų pakankamai darbuotojų. Darbuotojų skaičius ir pobūdis (apmokami ar
neapmokami, nuolatiniai ar laikini) turėtų priklausyti nuo muziejaus dydžio,
rinkinių ir darbo pobūdžio. Tačiau yra būtinos tam tikros priemonės, kad
muziejus galėtų vykdyti savo veiklą, susijusią su rinkinių priežiūra,
viešumu ir visuomenės aptarnavimu, tyrinėjimais ir apsauga.
Ypač svarbi Valdymo organo pareiga yra muziejaus direktoriaus skyrimas.
Prireikus nutraukti darbo sutartį, Valdymo organas privalo garantuoti, kad
tai bus atlikta pagal įstatymą bei muziejuje galiojančią tvarką ir kad
darbuotojai bus keičiami profesionaliai ir etiškai, teikiant pirmenybę
muziejaus interesams, o ne asmeniniams ar išoriniams faktoriams ar
nuostatoms. Tų pačių principų turi laikytis muziejaus direktorius ar kitas
vyresnysis atsakingas darbuotojas, priimdamas į darbą ar atleisdamas,
paaukštindamas ar pažemindamas darbuotojus.
Valdymo organas turėtų pripažinti muziejininko profesijos įvairovę,
apimančią platų spektrą specializacijų, įskaitant
konservatorius/restauratorius, mokslininkus, muziejaus edukacinės tarnybos
darbuotojus, archyvarus, kompiuterio specialistus, apsaugos darbuotojus ir
t.t.
Jis turi užtikrinti, kad šių specialistų darbas būtų muziejui naudingas ir
kad šie darbuotojai būtų laikomi visateisiais muziejininkais.
Muziejininkai privalo turėti reikiamą akademinį, techninį ir profesinį
pasirengimą, kad atliktų savo svarbų vaidmenį, susijusį su muziejaus veikla
ir paveldo išsaugojimu, o Valdymo organas, siekdamas užtikrinti tinkamą ir
efektyvų darbą, turėtų pripažinti kvalifikuotų darbuotojų reikalingumą, juos
vertinti ir sudaryti tinkamas sąlygas tolesniam tobulinimuisi bei
persikvalifikavimui. Valdymo organas neturėtų reikalauti iš muziejininkų
veiksmų, kuriais iš esmės nusižengiama šiam Etikos kodeksui arba kuriam nors
valstybiniam įstatymui ar nacionaliniam profesinės etikos kodeksui.
Muziejaus direktorius ar kitas vadovaujantis darbuotojas turėtų būti
tiesiogiai atsakingas ir betarpiškai bendrauti su Valdymo organu, kuris
teisiškai atsakingas už rinkinius.
2. 6. Edukacinis ir
visuomeninis muziejaus vaidmuo
Pagal apibrėžimą muziejus yra tarnaujanti visuomenei ir ją tobulinanti
institucija, paprastai atvira lankytojams (arba siauram jų ratui
specializuotų muziejų, pvz., akademiniai ar medicinos muziejai, atveju).
Muziejus turėtų išnaudoti kiekvieną galimybę plėsdamas savo, kaip žinių
skleidėjo, vaidmenį tiek visiems visuomenės sluoksniams, tiek specialioms
muziejaus aptarnaujamoms grupėms. Šio tikslo įgyvendinimui pagal muziejaus
programą ir veiklos pobūdį reikalingi specialistai, turintys tam tikrą
pasirengimą ir įgūdžius.
Svarbi muziejaus pareiga yra pritraukti naują ir platesnę auditoriją iš visų
visuomenės sluoksnių, tam tikros jos dalies ar grupės, kuriai muziejus
tarnauja, ir skatinti tiek plačiąją visuomenę, tiek atskirus asmenis ar
grupes remti muziejų, jo tikslus ir veiklą.
2. 7. Viešumas
Plačiajai visuomenei (ar tam tikrai aptarnaujamai grupei ribotos
visuomeninės paskirties muziejų atveju) periodiškai, nustatytu laiku turi
būti leidžiama lankyti ekspozicijas. Muziejus rengdamas susitikimus ar
kitais būdais taip pat turėtų leisti visuomenei bendrauti su darbuotojais ir
suteikti visą informaciją apie rinkinius, nenusižengdamas būtiniems
apribojimams, susijusiems su slaptumu ar saugumu, kaip aptarta žemiau 7.3.
2. 8. Ekspozicijos, parodos
ir kiti renginiai
Be savo pagrindinės pareigos - išsaugoti ateinančioms kartoms rinkiniuose
esančią svarbią medžiagą, muziejus privalo naudoti rinkinius naujų žinių
atskleidimui ir platinimui per tyrimus, edukacinę veiklą, nuolatines
ekspozicijas, laikinąsias parodas ir kitus renginius. Jie turi atitikti
muziejaus veiklos kryptis ir edukacinius tikslus, bet neturi kenkti nei
rinkinių kokybei, nei tinkamai priežiūrai. Muziejus turi stengtis
užtikrinti, kad ekspozicijų ir parodų informacija būtų teisinga bei
objektyvi ir nesiremtų mitais ar šablonais.
2. 9. Finansinė pagalba ir
rėmimas
Muziejus gali ieškoti ir priimti finansinę ar kitokią paramą iš komercinių
ar gamybinių organizacijų arba kitų šaltinių iš šalies, tačiau santykiai
tarp muziejaus ir rėmėjo turi būti aiškiai apibrėžti sutartimi. Finansinė
pagalba ir parama gali sukelti etinių problemų, ir muziejus privalo
užtikrinti, kad tokie santykiai nesukompromituotų muziejaus siekių ir
tikslų.
2.10. Muziejaus parduotuvės
ir komercinė veikla
Muziejaus parduotuvių darbas arba kita muziejaus komercinė veikla ar su ja
susijusi reklama turi vykti dorai, derintis prie muziejaus pagrindinių
edukacinių tikslų ir rinkinių, kuriems neturi pakenkti gaminant pagal
muziejaus eksponatų pavyzdį pardavimui skirtas kopijas, reprodukcijas ar
kitus komercinius objektus. Visi komerciniai sumanymai turi būti atlikti
taip, kad nepakenktų muziejaus vardui, o originalusis objektas neprarastų
savo vertės. Būtina nuolat kreipti dėmesį į gaminamus objektus ir užtikrinti
jų gamybos tikslumą ir aukštą kokybę. Visi pardavimui skirti daiktai turi
būti teisingai įkainoti ir atitikti šalyje galiojančius įstatymus.
2.11. Teisiniai
įsipareigojimai
Svarbi kiekvieno Valdymo organo pareiga yra užtikrinti, kad muziejus
laikytųsi visų teisinių įsipareigojimų, grindžiamų nacionaliniais,
regioniniais ar vietiniais įstatymais, tarptautine teise ar sutartimis ir
kitais teisiniais dokumentais ar sąlygomis, kokiu nors būdu susijusiomis su
muziejaus rinkiniais ar įranga.
3. Muziejaus rinkinių
papildymas
3. 1. Eksponatų rinkimo tvarka
Kiekvienas muziejaus vadovas turėtų nustatyti ir raštiškai paskelbti
eksponatų rinkimo tvarką. Ši tvarka turėtų būti kartkartėmis peržiūrima, bet
ne rečiau, kaip kartą per penkerius metus. Įsigyjamas objektas turėtų
atitikti muziejaus pobūdį bei tikslus ir turėti galiojantį teisinį
patvirtinimą. Bet kokios sąlygos ar apribojimai, susiję su įsigijimu, turėtų
būti aiškiai aptarti lydraštyje ar kitaip raštiškai dokumentuoti. Muziejus
neturėtų, išskyrus labai išimtinius atvejus, įsigyti daiktų, kurių nesugebės
tinkamai kataloguoti, konservuoti, saugoti ar eksponuoti.
Eksponatai, neatitinkantys muziejaus veiklos pobūdžio, turėtų būti įsigyjami
tik labai išskirtiniais atvejais ir tik muziejaus Valdymo organo atitinkamu
sprendimu, atsižvelgiant į paties objekto, nacionalinio ar kitokio kultūros
paveldo arba kitų muziejų ypatingus interesus.
3. 2. Neteisėtų objektų
įsigijimas
Neteisėta prekyba visuomeninėms ar asmeninėms kolekcijoms skirtais daiktais
skatina istorinių vietovių ir vietinių etninių kultūrų destrukciją,
nacionalinio ir tarptautinio masto vagystes, kelia išnykimo pavojų augalų ir
gyvūnų rūšims, prieštarauja nacionalinio ir tarptautinio patriotizmo
dvasiai. Muziejus turėtų įžiūrėti ryšį tarp rinkos ir pirminio dažnai
destruktyvaus objekto pateikimo komercinei prekybai ir pripažinti, kad iš
muziejaus pusės yra labai neetiška kokiu nors būdu, tiesiogiai ar
netiesiogiai, remti šią neteisėtą rinką.
Muziejus neturėtų įsigyti pirkdamas, dovanai, testamentu ar mainais jokio
daikto, kol Valdymo organas ar atsakingas darbuotojas neįsitikins, kad
muziejus gali gauti galiojantį abejotino egzemplioriaus ar objekto
nuosavybės dokumentą, o svarbiausia, kad jis nebuvo įsigytas ar išvežtas iš
savo šalies ir / ar kurios nors tarpinės šalies, kurioje galėjo priklausyti
legaliai, pažeidžiant tos šalies įstatymus (įskaitant ir muziejaus šalį).
Kalbant apie biologinę ar geologinę medžiagą, muziejus neturėtų tiesiogiai
ar netiesiogiai įsigyti jokių pavyzdžių, renkamų, parduodamų ar kitaip
perduodamų, jei nusižengiama kokiam nors nacionaliniam arba tarptautiniam
gamtos ar gamtos istorijos apsaugos įstatymui, tos ar kitos šalies muziejų
susitarimui, išskyrus, kai gaunamas atitinkamas užsienio šalies teisėsaugos
ar valdžios atstovo sutikimas.
Jei tai įmanoma, tų pačių ankstesniuose keturiuose skirsniuose išdėstytų
kriterijų reikėtų laikytis ir skolinantis eksponatus parodoms ar kitiems
tikslams.
3. 3. Ekspedicijos ir
eksponatų rinkimas
Muziejus turėtų suvokti savo vadovaujantį vaidmenį stabdant besitęsiantį
pasaulio gamtos istorijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir meno
išteklių nykimą. Kiekvienas muziejus turėtų numatyti kryptis, leidžiančias
plėtoti savo veiklą pagal atitinkamus nacionalinius ar tarptautinius
įstatymus ir sutartis taip, kad nekiltų abejonių, jog jo požiūris atitinka
nacionalinę ir tarptautinę kultūros paveldo apsaugos bei vystymo dvasią ir
ketinimus.
Ekspedicijose tyrinėdami, rinkdami eksponatus, kasinėdami muziejininkai
susiduria su sudėtingomis ir abejones keliančiomis etinėmis problemomis.
Prieš planuojant ekspedicijas ir eksponatų rinkimą būtina išsiaiškinti su
tos šalies ar regiono, kuriame numatoma ekspedicija, atitinkamais vadovais
arba suinteresuotais muziejais ar akademinėmis įstaigomis, galinčiomis
nustatyti, ar numatoma veikla yra teisėta bei akademiškai ir moksliškai
pagrįsta. Kiekviena ekspedicijos programa turi būti vykdoma taip, kad visi
pavyzdžius ir informaciją renkantys jos dalyviai dirbtų legaliai ir
atsakingai bei visais įmanomais būdais vengtų neetiškų, neteisėtų ir
destruktyvių veiksmų.
3. 4. Muziejų
bendradarbiavimas renkant eksponatus
Kiekvienas muziejus turėtų pripažinti visų muziejų su panašiais arba
vienodais eksponatų rinkimo interesais bendradarbiavimo bei konsultacijų
būtinumą ir turėtų tartis su tokio pobūdžio institucijomis, ypač kai
interesai gali susikirsti arba, kas labiau įprasta, apibrėžiant
specializacijos sritis. Muziejus turėtų gerbti pripažintas kitų muziejų
eksponatų rinkimo sričių ribas ir vengti įsigyti medžiagą, kaip nors
susijusią su kito muziejaus tyrinėjama vietove ar interesų sritimi,
nepranešęs apie savo ketinimus.
3. 5. Įsigijimas su sąlyga
ir kiti ypatingi veiksniai
Dovanos, palikimai ar skoliniai gali būti priimami, jei jie atitinka
muziejaus nustatytą eksponatų rinkimo ir eksponavimo tvarką. Pasiūlymai su
tam tikromis sąlygomis gali būti atmesti, jei tos sąlygos prieštarauja
muziejaus ir jo lankytojų interesams.
3. 6. Skolinimas muziejams
Atskirų objektų skolinimas ir skolintų parodų rengimas vaidina svarbų
vaidmenį, plečiant muziejaus interesus ir gerinant jo paslaugų kokybę.
Tačiau skolinantis eksponatus ar parodas, reikia laikytis 3 straipsnio 1 ir
5 skirsniuose išdėstytų etinių reikalavimų, taip pat kaip ir priimant ar
atmetant pasiūlymus papildyti rinkinius; skoliniai neturi būti priimami, o
parodos rengiamos, jei jie neatitinka tam tikrų edukacinių, mokslinių ar
akademinių reikalavimų.
3. 7. Interesų susikirtimas
Muziejaus eksponatų rinkimo tvarka ar taisyklės turėtų numatyti priemones,
neleidžiančias nė vienam muziejaus veikloje dalyvaujančiam asmeniui,
pavyzdžiui, patikėtiniui ar kitam Valdymo organo atstovui arba muziejaus
darbuotojui, varžytis dėl objektų su muziejumi ar turėti pirmenybę dėka jam
prieinamos konfidencialios informacijos; susikirtus individo ir muziejaus
interesams, pirmenybė teikiama pastarajam. Ypatingą dėmesį reikėtų
atkreipti} Valdymo organo narių, muziejaus darbuotojų, jų giminių ar
artimųjų pasiūlymus parduoti ar dovanas.
4. Disponavimas rinkiniais
4. 1. Pagrindinė rinkinių nedalomumo nuostata
Pagal apibrėžimą beveik visų rūšių muziejų pagrindinė funkcija yra įsigyti
eksponatus ir išsaugoti juos ateinančioms kartoms. Todėl turi būti laikomasi
griežtos nuostatos, draudžiančios nurašyti muziejui priklausančius
eksponatus. Bet koks nurašymas - dovanojimui, mainams, pardavimui ar
eksponatui sunykus, galimas tik vyr. rinkinių saugotojo sprendimu,
patvirtintu Valdymo organo, atlikus ekspertizę ir tinkamai dokumentavus.
Būtina aptarti tokias specializuotas institucijas kaip „gyvieji“ ar „darbo“
muziejai, tam tikri mokomieji ir kiti edukaciniai muziejai, o taip pat gyvus
pavyzdžius eksponuojančius muziejus ir institucijas kaip botanikos bei
zoologijos sodai ir akvariumai, kurių tam tikra rinkinių dalis nuolat
„sensta“ (t.y. turi būti pakeista ir atnaujinta). Tačiau netgi čia būtina
laikytis etinių normų ir užtikrinti, kad institucijos veiksmai nepakenktų
tyrinėjamų, eksponuojamų ar kitaip naudojamų objektų išlikimui.
4. 2. Teisinė ir kitos
disponavimo galios
Įstatymai, reglamentuojantys muziejų rinkinių apsaugą bei nedalomumą ir
muziejų teises nurašyti eksponatus, įvairiose šalyse ir netgi įvairiuose tos
pačios šalies muziejuose labai skiriasi. Kai kur neleidžiami jokie
nurašymai, išskyrus atvejus, kai eksponatus smarkiai apgadino savaiminis
irimas ar netyčinė veikla. Kitur bendrieji įstatymai nurašymo griežtai
neriboja.
Kai muziejus turi teisinę galią, leidžiančią nurašyti eksponatus ar įsigyti
objektą su tam tikromis disponavimo sąlygomis, būtina laikytis teisinių ir
kitokių reikalavimų bei procedūrų. Netgi kai muziejus turi teisę nurašyti
eksponatus, jis negali to daryti visai laisvai tais atvejais, kai buvo gauta
finansinė parama iš šalies (t.y. visuomeninės ar privačios subsidijos,
Muziejaus bičiulių organizacijos dovanos ar privačios aukos); nurašydamas
eksponatą, turėtų gauti sutikimą visų tų, kurie prisidėjo prie jo pirkimo.
Jeigu eksponatas buvo įsigytas su tam tikrais būtinais reikalavimais, jų
turi būti paisoma tol, kol nebus įrodyta, kad šių reikalavimų laikymasis yra
neįmanomas ar iš esmės žalingas institucijai. Netgi tokiais atvejais
reikalavimai gali būti panaikinti tik po atitinkamų teisinių procedūrų.
4. 3. Iškomplektavimo tvarka
ir procedūros
Kai muziejus turi reikiamą teisinę galią nurašyti eksponatą, sprendimas
parduoti ar kitaip perduoti nuosavybės teisę turėtų būti priimtas gerai
apsvarsčius, ir toks objektas, prieš parduodant viešame aukcione ar kokiu
kitu būdu, pirmiausia turėtų būti pasiūlytas keisti, dovanai ar parduoti
pagal atskirą sutartį kitam muziejui. Sprendimą nurašyti eksponatą ar meno
kūrinį keičiant, parduodant ar pastarajam sunykus (tais atvejais, kai jis
per daug apgadintas, suiręs ir neberestauruotinas) priima muziejaus Valdymo
organas, o ne vienas rinkinio saugotojas. Visi šie sprendimai ir informacija
apie daiktus turi būti dokumentuoti, o dokumentai išsaugojami ir / ar
perduodami. Saugomos ir fotonuotraukos, jei jos daromos.
Nei darbuotojams, nei Valdymo organo atstovams ar jų šeimos nariams bei
artimiesiems neleidžiama pirkti iš rinkinio nurašytų objektų. Taip pat nė
vienam iš minėtų asmenų jokiu būdu neleidžiama savintis muziejinių
eksponatų, netgi ir laikinai, savo asmeninėms kolekcijoms ar kitiems
tikslams.
4. 4. Kultūros vertybių
grąžinimas ir atkūrimas
Jeigu muziejui įsigijus objektą išaiškėtų, kad jis buvo išvežtas ar kitaip
perduotas pažeidžiant UNESCO Nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo
ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvenciją (1970), ir
šalis-savininkė norėtų jį susigrąžinti bei įrodytų, jog tai yra tos šalies
kultūros paveldo dalis, muziejus, turintis tam teisišką pagrindą, turėtų
ryžtingai bendradarbiauti grąžindamas objektą šaliai-savininkei.
Šaliai-savininkei pareikalavus grąžinti kultūros vertybę, muziejus turėtų
būti pasiruošęs atviram dialogui, pagrįstam moksliniais ir profesiniais
principais (pirma nei tai bus atlikta vyriausybiniu ar politiniu lygiu).
Taip pat turėtų būti ieškoma galimybių plėtoti dvišalį ar daugiašalį
bendradarbiavimą ir padėti šalims, kurios, kaip manoma, neteko didelės
dalies savo kultūros paveldo, stiprinti muziejus ir kaupti muziejines
vertybes.
Muziejai taip pat turėtų visiškai pripažinti Kultūros vertybių apsaugos
ginkluoto konflikto metu konvencijos (Hagos konvencija, 1954) reikalavimus
ir remdamiesi šia konvencija susilaikyti nuo kultūros objektų iš bet kurios
okupuotos šalies pirkimo ar kitokio pobūdžio įsigijimo, nes daugeliu atvejų
jie yra nelegaliai ar neteisėtai išvežti.
4. 5. Pelnas už rinkinių
panaudojimą
Visos lėšos, Valdymo organo gautos už eksponatų ir meno kūrinių panaudojimą,
turėtų būti skiriamos vien tik muziejinių rinkinių papildymui.
III. PROFESINIS ELGESYS
5. Bendrieji principai
5.1. Muziejininkų etiniai įsipareigojimai
Dirbdami muziejuje, tiek visuomeniniame, tiek privačiame, muziejininkai
tarnauja visuomenei. Jų darbas yra labai atsakingas. Muziejininkai privalo
garbingai elgtis ir griežtai laikytis etinių principų bei objektyvumo normų.
Pagrindinis muziejininko profesijos bruožas yra teisių ir pareigų
suderinimas. Nors kiekvienoje veiklos srityje profesinį elgesį reguliuoja
pagrindinės moralaus elgesio taisyklės, bendros žmonių tarpusavio
santykiams, kiekviena pareigybė turi savo normas, tam tikras prievoles,
pareigas ir galimybes, kartais reikalaujančias specialių nuostatų.
Muziejininkai turėtų laikytis šių dviejų nuostatų: pirma - muziejus tarnauja
visuomenei, kuri jį vertina priklausomai nuo teikiamų paslaugų kokybės;
antra - vien tik intelektualinių sugebėjimų ir profesinių žinių nepakanka -
jos turi būti paremtos etišku elgesiu.
Direktorius ir kiti specialistai profesiniu ir akademiniu požiūriu turi būti
visiškai atsidavę savo muziejui ir veikti pagal numatytas muziejaus veiklos
kryptis. Muziejaus direktorius ar kitas atsakingas darbuotojas turi gerai
suvokti ICOM Profesinės etikos kodekso, visų galiojančių nacionalinių ar
regioninių kodeksų ar muziejinės etikos normų reikalavimus ir supažindinti
su jais Valdymo organą bei skatinti jų laikytis. Muziejininkai, turintys
įgaliojimus atlikti Valdymo organo pareigas, taip pat turi laikytis ICOM
kodekso ar kurio kito muziejinės etikos kodekso reikalavimų.
5. 2. Profesinis elgesys
Lojalumas kolegoms ir savo muziejui yra svarbi profesinė pareiga, bet
svarbiausia yra atsidavimas pagrindiniams etikos principams ir profesijai
apskritai. Kandidatai į kiekvienas pareigas turėtų nuoširdžiai ir atvirai
pateikti visą reikiamą informaciją savo kandidatūrai apsvarstyti, o priimti
į darbą pripažinti, kad muziejuje dirbama visą darbo dieną. Net jei darbo
sutartis nedraudžia kur nors papildomai dirbti ar kuo nors verstis,
direktorius ar kitas vyresnysis darbuotojas neturėtų užimti kitų apmokamų
pareigų arba priimti pasiūlymų iš šalies, negavę muziejaus Valdymo organo
sutikimo. Ketindami atsistatydinti iš pareigų, darbuotojai, pirmiausia
direktorius, turėtų iš esmės atsižvelgti į muziejaus reikmes tuo metu.
Specialistai, neseniai priėmę naują pasiūlymą, prieš pradėdami dirbti kitur,
turėtų atsakingai perleisti buvusias pareigas.
5. 3. Asmeniniai interesai
Nors kiekvienos profesijos atstovas savo profesinėje ir pareigybinėje
veikloje turi tam tikrą asmeninę laisvę, visuomenės akyse joks privatus
muziejininko verslas ar profesiniai interesai nėra visiškai atsieti nuo
profesinės institucijos ar kitos oficialios priklausomybės, nepaisant
pateikiamo atsiribojimo. Visokia individo veikla, susijusi su muziejumi,
gali būti priskirta muziejui. Ta veikla turi būti grindžiama ne tik
asmeniniais motyvais ir interesais, bet ir tuo, kaip ją interpretuos
pašalinis stebėtojas. Muziejaus darbuotojai ir kiti artimai su jais susiję
asmenys neturi priimti dovanų, paslaugų, paskolų arba kitokių malonių ar
vertingų daiktų, siūlomų jiems dėl jų darbo muziejuje (žr. žemiau 8.4).
6. Asmeninė atsakomybė už
rinkinius
6.1. Eksponatų įsigijimas
Direktorius ir specialistai turi stengtis, kad muziejaus Valdymo organas
raštiškai nustatytų eksponatų rinkimo tvarką, vėliau reguliariai
persvarstomą ir pakoreguojamą. Ši Valdymo organo formaliai patvirtinta ir
pakoreguota tvarka turėtų būti visų su eksponatu susijusių profesinių
sprendimų ir rekomendacijų pagrindas.
Įsigyjant eksponatus iš visuomenės narių, derybos su pardavėju ar davėju
turi vykti garbingai. Nė vienas objektas negali būti tyčia neteisingai
identifikuotas ar įvertintas, siekiant naudos muziejui ir padarant nuostolių
davėjui, savininkui ar ankstesniems savininkams, nei paimtas ar pasiskolinus
negrąžintas, sąmoningai siekiant jį gauti neleistinu būdu.
6. 2. Rinkinių saugojimas
Svarbi profesinė pareiga yra užtikrinti, kad visi muziejaus laikinam ar
nuolatiniam saugojimui priimti eksponatai būtų tinkamai dokumentuoti
nurodant kilmę, paskirtį, būklę ir konservavimo būdą. Visi į muziejų priimti
objektai turi būti tinkamai konservuoti, apsaugoti ir prižiūrimi.
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas eksponatų apsaugai nuo vagysčių
ekspozicijoje, darbo kabinetuose ir saugyklose, nuo atsitiktinių pakenkimų
perkeliant, nuo pakenkimų ar vagysčių pervežant. Jei valstybiniai ar
vietiniai reglamentai numato komercinį draudimą, darbuotojai turėtų
įsitikinti ar draudimo suma yra pakankama, ypač gabenamiems, skolintiems ar
kitiems muziejui nepriklausantiems, bet tuo metu jo žinioje esantiems
objektams.
Muziejininkai neturėtų pavesti eksponatų priežiūros, konservavimo ar kitų
specialiųjų darbų asmenims, neturintiems reikiamų žinių ir įgūdžių, ar
tiems, kuriems leista padėti tvarkyti rinkinius, pavyzdžiui, stažuotojams ir
savanoriams pagalbininkams, jei jie nėra tinkamai prižiūrimi. Be to, turėtų
konsultuoti kolegas tiek muziejuje, tiek ir už jo ribų, jei kartais
pasirodytų, kad koks nors muziejus ar skyrius nepajėgia tinkamai prižiūrėti
rinkinių.
6. 3. Rinkinių konservavimas
ir restauravimas
Vienas iš esminių kiekvieno muziejininko etinių įsipareigojimų yra tinkamai
prižiūrėti ir konservuoti tiek esančius, tiek naujai įsigytus rinkinius ar
atskirus eksponatus, už kuriuos tas darbuotojas ar institucija yra
atsakinga, ir užtikrinti, kad rinkiniai kuo geriau būtų išsaugoti
ateinančioms kartoms - geros būklės ir nepraradę turimos informacijos.
Siekiant šio kilnaus tikslo, ypatingą dėmesį reikėtų skirti nuolat
gausėjančiai informacijai apie prevencinio konservavimo būdus ir
technologijas, taip pat sudaryti reikiamas sąlygas, kad muziejiniai
eksponatai ir meno kūriniai būtų apsaugoti nuo savaiminio irimo ar išorinių
jo sukėlėjų.
Atstatant ar restauruojant sunykusias arba pažeistas eksponato ar meno
kūrinio dalis, kartais būna sunku priimti etiniu požiūriu teisingą
sprendimą. Tokius sprendimus turėtų bendrai priimti visi už eksponatus
atsakingi specialistai, įskaitant rinkinių saugotoją ir konservatorių ar
restauratorių, o ne vienas kuris asmuo savo iniciatyva.
Etinės problemos, apimančios įvairius konservavimo ir restauravimo darbus,
jau pačios savaime vertos analizės, ir visi už šią sritį atsakingi
specialistai kaip direktorius, rinkinių saugotojas, konservatorius ar
restauratorius būtinai privalo būti susipažinę su šiomis problemomis ir
atitinkamomis profesinėmis nuostatomis, aptartomis kai kuriose specialiose
konservavimo/restauravimo profesinių organų etikos taisyklėse ir kodeksuose.
6. 4. Rinkinių
dokumentavimas
Svarbi profesinė pareiga yra tinkamas tiek naujai įsigytų, tiek jau turimų
rinkinių aprašymas ir dokumentavimas, laikantis nustatytų normų bei
muziejaus vidaus taisyklių ir nutarimų. Labai svarbu, kad tokiame dokumente
būtų užfiksuota daikto kilmė ir jo patekimo į muziejų aplinkybės. Duomenys
apie eksponatą turi būti laikomi saugiai ir pagal tam tikrą sistemą lengvai
prieinami darbuotojams ir kitiems patikimiems interesantams.
6. 5. Rinkinių
iškomplektavimas
Nė vienas muziejinis eksponatas negali būti iš rinkinio nurašytas
nesilaikant šio kodekso institucinės etikos 4 skyriaus 1-4 skirsniuose
apibrėžtų etikos normų arba kitų šiuo klausimu muziejuje taikomų detaliai
išdėstytų taisyklių ir veiksmų.
6. 6. Gyvūnų apsauga
Kai muziejai ar panašios institucijos eksponavimui ar moksliniams
tyrinėjimams laiko gyvūnus, kiekvieno tokio sutvėrimo sveikata ir aplinka
yra svarbi etinė problema. Būtina, kad gyvūnus ir jų gyvenimo sąlygas nuolat
prižiūrėtų ir tikrintų veterinarijos gydytojai. Muziejus turėtų sudaryti
darbuotojų ir lankytojų apsaugos programą, patvirtintą veterinaro, ir visi
darbuotojai privalėtų ją griežtai vykdyti.
6. 7. Žmonių palaikai ir
ritualiniai reikmenys
Kai muziejus turi ir / ar kaupia rinkinius, sudarytus iš žmonių palaikų ir
sakralinių objektų, jie turi būti saugiai laikomi ir kruopščiai prižiūrimi,
kaip mokymo įstaigų archyvai, ir turėtų būti visuomet prieinami
kvalifikuotiems tyrinėtojams bei pedagogams, bet ne įkyriems smalsuoliams.
Šių objektų tyrinėjimas, saugojimas ir priežiūra turi būti priimtini ne tik
specialistams, bet ir įvairių įsitikinimų visuomenės nariams,
priklausantiems tam tikroms etninėms ar religinėms bendruomenėms.
Jei kartais tenka žmonių palaikus ar kitą subtilią medžiagą panaudoti kaip
vaizdinę priemonę, tai reikia atlikti taktiškai, neužgaunant niekieno jausmų
ir žmogiškojo orumo.
6. 8. Privačios kolekcijos
Kai muziejaus darbuotojas savo asmeninei kolekcijai įsigyja, kaupia ir saugo
to paties pobūdžio objektus kaip ir jo muziejus, iš esmės tai nėra neetiška
ir gali būti traktuojama kaip vertingas profesinių žinių ir suvokimo
gilinimo būdas. Tačiau gali kilti didelis pavojus, kai muziejininkas sau
asmeniškai renka tokius pat objektus kaip ir savo muziejui. Todėl joks
muziejininkas neturėtų varžytis su savo muziejumi įsigydamas ar kaip kitaip
asmeninei kolekcijai kaupdamas eksponatus. Ypač reikėtų rūpintis tuo, kad jų
interesai nesikirstų.
Kai kuriose šalyse ir daugelyje muziejų muziejininkams neleidžiama turėti
jokių asmeninių kolekcijų, ir tokie reikalavimai yra gerbtini. Bet net jei
tokių apribojimų nėra, priimamas į darbą asmeninę kolekciją turintis
muziejininkas privalėtų Valdymo organui pateikti jos apibūdinimą, nurodyti
objektų rinkimo būdus ir laikytis susitarimo tarp savininko ir Valdymo
organo dėl asmeninės kolekcijos.
7. Asmeniniai
įsipareigojimai visuomenei
7. 1. Profesinė garbė
Visuomenės ir profesijos labui muziejininkai turėtų laikytis priimtų normų
ir įstatymų, saugoti savo profesinę garbę ir orumą bei laikytis vidinės
drausmės. Jie turėtų stengtis apsaugoti visuomenę nuo neteisinio ir neetiško
profesinio elgesio ir, naudodamiesi tinkamomis aplinkybėmis, šviesti
visuomenę ir supažindinti ją su savo profesiniais tikslais ir siekiais,
ugdant geresnį muziejų ir muziejininkystės tikslų bei pareigų suvokimą.
7. 2. Santykiai su plačiąja
visuomene
Muziejininkai su visuomenės atstovais visuomet turi elgtis kvalifikuotai ir
paslaugiai, nedelsdami atsakyti į visus laiškus ir paklausimus.
Tam tikrais atvejais laikydamiesi reikiamo slaptumo jie turėtų, jei to yra
prašomi, dalintis patyrimu tiek su plačiąja visuomene, tiek ir su
besidominčiais specialistais ir tinkamai prižiūrėdami leisti, kiek tai
įmanoma, sąžiningiems tyrinėtojams susipažinti su visa jų žinioje esančia
medžiaga ir dokumentais, net jei būtų tyrinėjama asmeniniais ar kitais
ypatingais sumetimais.
7. 3. Konfidencialumas
Muziejininkas privalo saugoti visą slaptą informaciją, susijusią su esančios
muziejaus nuosavybėje ar skolintos medžiagos kilme, o taip pat su muziejaus
apsaugos sistema arba privačių kolekcijų ar kitų vietų, aplankytų vykdant
savo tarnybines pareigas, apsaugos įranga. Slaptumo taip pat būtina
laikytis, kai koks nors daiktas muziejui pateikiamas identifikuoti, ir be
specialaus jo savininko nurodymo informacija apie šį daiktą neturėtų būti
perduota kitam muziejui, prekybos atstovui ar kokiam kitam asmeniui
(laikantis teisinių įsipareigojimų padėti policijai ar kitiems atitinkamiems
organams, tiriant kultūros vertybės vagystę, neteisėtą įsigijimą ar
perdavimą). Ypač atsakingai reikėtų elgtis su asmeninėmis paslaptimis, ar
tai būtų žodiniai pasakojimai, ar kita asmeninė informacija.
Tyrinėtojai, naudojantys tokią fiksavimo aparatūrą kaip fotoaparatai ar
magnetofonai arba žodinio bendravimo techniką, turėtų pasirūpinti gautos
informacijos apsauga, o tyrinėjami, fotografuojami ar kalbinami asmenys turi
teisę į anonimiškumą, jei to pageidauja. Ši teisė turėtų būti užtikrinta,
ypač jei tai buvo pažadėta. Jei nėra aiškios priešingos nuostatos,
svarbiausia tyrinėtojo pareiga yra garantuoti, kad jokia informacija,
galinti pakenkti informatoriui ar jo (jos) bendruomenei, nebus atskleista.
Tiriamasis subjektas turi suprasti fotoaparatų, magnetofonų ir kitos
naudojamos technikos galimybes ir savo noru sutikti dėl jų panaudojimo.
8. Asmeniniai
įsipareigojimai kolegoms ir profesijai
8. 1. Profesiniai santykiai
Tiek visuomeniniai, tiek ir asmeniniai santykiai tarp muziejininkų visuomet
turėtų būti geranoriški. Nuomonių skirtumas neturėtų peraugti į asmeninius
kivirčus. Tačiau nepaisant šios taisyklės, muziejininkai iš esmės gali
nesutikti su pasiūlymais ar veiksmais, galinčiais pakenkti muziejui ar
muziejams arba profesijai.
8. 2. Profesinis
bendradarbiavimas
Muziejininkų pareiga yra, esant reikalui, dalintis savo žiniomis ir patyrimu
su kolegomis ir atitinkamų sričių studentais bei mokiniais. Jie turėtų
pripažinti ir gerbti tuos, iš kurių mokėsi, ir nesiekdami asmeninės naudos
dalintis savo profesiniais pasiekimais ir patyrimu su visais, kam tai būtų
naudinga.
Įvairių muziejaus veiklos sričių darbuotojų mokymas yra svarbi profesinio
tobulėjimo kryptis ir kiekvienas turėtų jausti pareigą, esant reikalui,
kelti kolegų kvalifikaciją. Muziejininkai, pagal savo pareigas vadovaujantys
jaunesniajam personalui, stažuotojams ar asistentams, formaliai ar
neformaliai besitobulinantiems, turėtų perduoti jiems savo žinias ir
patyrimą bei atlikti tai su reikiamu dėmesiu ir pagarba, derama šios
profesijos atstovams.
Atlikdami savo pareigas muziejininkai palaiko profesinius ir kitokius
santykius su daugybe žmonių tiek tame muziejuje, kuriame dirba, tiek ir iš
šalies. Jie turėtų būti mandagūs ir geranoriški bei teikti savo profesines
paslaugas efektyviai ir kokybiškai.
8. 3. Prekyba
Nė vienas muziejininkas neturėtų prekiauti (pirkti ar parduoti dėl
pasipelnymo) jokiais objektais, panašiais ar analogiškais tiems, kuriuos
kaupia jo muziejus. Kiekvieno muziejaus darbuotojo prekyba objektais,
kaupiamais kito muziejaus, taip pat gali sukelti rimtų problemų, net jei tai
nekenkia muziejaus-darbdavio interesams. Prekiauti galima, tik kai muziejaus
Valdymo organas ar paskirtas atsakingas darbuotojas detaliai viską
išsiaiškinęs leidžia tai daryti su sąlygomis ar be jų.
ICOM Statuto 7 straipsnio 5 skirsnis teigia, kad ICOM nariu negali būti joks
asmuo ar institucija, prekiaujanti (perkanti ar parduodanti dėl pasipelnymo)
kultūros vertybėmis.
8. 4. Kiti galimi interesų
susikirtimai
Muziejininkai turėtų apskritai susilaikyti nuo veiksmų ar veiklos, galinčios
būti interpretuojamos kaip interesų susikirtimas. Muziejaus specialistai dėl
savo žinių, patyrimo ir ryšių dažnai asmeniškai kviečiami patarti,
konsultuoti, mokyti, rašyti, dalyvauti radijo laidose ar įvertinti daiktus.
Net jei nacionalinis įstatymas ar asmeninė darbo sutartis leidžia tokią
veiklą, kolegoms, įstaigos vadovui ar plačiajai visuomenei tai gali atrodyti
kaip interesų susikirtimas. Tokiais atvejais būtina griežtai laikytis visų
teisinių normų ir darbo sutarties sąlygų, o susidarius ar numatant galimą
konfliktą, būtina tuoj pat pranešti įstaigos vadovui ar muziejaus Valdymo
organui ir stengtis išvengti konflikto.
Net jei darbo sutartis leidžia kokią nors veiklą už muziejaus ribų ir matomo
interesų susikirtimo pavojaus nėra, reikia stengtis, kad ta veikla
netrukdytų tinkamai atlikti savo tarnybines pareigas ir įsipareigojimus.
8. 5. Autentiškumo
nustatymas, įvertinimas ir neteisėta medžiaga
Muziejininkai yra skatinami dalintis savo profesinėmis žiniomis ir patyrimu
tiek su kolegomis, tiek su plačiąja visuomene (žr. aukščiau 7.2).
Tačiau nereikėtų išduoti raštiško autentiškumo ar įvertinimo liudijimo, o
nuomonę apie objekto piniginę vertę derėtų išreikšti, tik gavus oficialų
kito muziejaus, kompetentingo teisėsaugos, vyriausybės ar visuomenės
atsakingo asmens pareikalavimą.
Muziejininkai neturėtų identifikuoti ar nustatyti objektų autentiškumo, jei
tikrai žinoma ar įtariama, kad jie yra nelegaliai ar neteisėtai įgyti,
perduoti, įvežti ar išvežti.
Jie turėtų pripažinti, kad muziejams ir muziejininkams labai neetiška
tiesiogiai ar netiesiogiai remti neteisėtą prekybą kultūros vertybėmis (žr.
aukščiau 3.2) ar būti įtariamais tiesioginiu ar netiesioginiu neteisėtos
prekybos rėmimu. Jei yra pagrindo manyti arba įtarti neteisėtą ar nelegalų
perdavimą, įvežimą ar išvežimą, apie tai būtina pranešti atsakingiems
organams.
8. 6. Neprofesinis elgesys
Kiekvienas muziejininkas turi būti susipažinęs tiek su valstybiniais, tiek
su vietiniais įstatymais ir darbo sutarties sąlygomis, liečiančiomis
korupcinę veiklą, ir nuolat vengti situacijų, kuriose galėtų būti teisingai
ar neteisingai apkaltintas korupcija ar netinkamu elgesiu. Nė vienas
atsakingas muziejaus darbuotojas neturėtų priimti jokių dovanų, vaišių ar
kitokio apdovanojimo kaip netinkamo paskatinimo, kai norima nusipirkti ar
kitaip įsigyti muziejinius eksponatus.
Kad išvengtų kaltinimo korupcija, muziejininkas neturėtų rekomenduoti nė
vienam visuomenės nariui kurio nors prekybininko, aukciono vadovo ar kito
asmens, nei pirkti sau prekių už „ypatingą kainą“ ar su nuolaida iš
prekybininko, turinčio profesinių ryšių su muziejumi.
„Tarptautinė muziejų taryba. Profesinės etikos kodeksas“
(V., 1999)
|