kazio varnelio namai-muziejus

Kontaktai
Adresas: Didžioji g. 26, LT-01128 Vilnius.
Tel. (8 ~ 5) 279 16 44.
El. paštas: k.varnelio.muziejus@lnm.lt
http://www.lnm.lt/

Informacija lankytojui

Darbo laikas:
antradieniais – šeštadieniais 10–16 val.
Lankytojai priimami tik iš anksto susitarus telefonu (8 ~ 5) 279 16 44.

Bilieto kaina:
lankymas nemokamas.

Rinkinys

Grafika
Grafikos rinkinius galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmąją sudaro Lietuvos ir Lenkijos valdovų, didikų istoriniai portretai. Tai originali ir ikonografijai ypač svarbi XVII-XVIII a. grafika. Kita grupė – didžiųjų Vakarų Europos grafikos meistrų kūriniai: Dürerio graviūra „Šv. Eustachijus“, prancūzų barokinės grafikos meistro Jacqueso Callot graviūra „Šv. Antano gundymas“, didžiojo ispano Francisco Goya, Liudviko XIV a. prancūzų portretisto Hyacinthe Rigaud, žymiausio XVIII a. italų grafiko Giovanni Battista Piranesio šedevrai. Išsiskiria raižinių ciklas, vaizduojantis Dahlbergho ir Pufendorfo užfiksuotus istorinius lietuvių mūšius su švedais, bei Jonušo Radvilos kariuomenės artilerijos kapitono Kristupo Eigirdo sudaryti mūšių su kazokais planai.

Kartografija
Įspūdingą senosios kartografijos kolekciją sudaro apie 150 žemėlapių, kuriuos sukūrė garsiausi Europos meistrai. Čia surinkti bene visi svarbiausieji Lietuvos kartografijos raidą iliustruojantys senieji Lietuvos žemėlapiai, - tokie, kaip Marco Beneventano 1507 m. Vidurio Europos žemėlapis, kurio antraštėje pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas. Tai vienintelis šio žemėlapio originalas Lietuvoje. Lankytojų dėmesį patraukia subtiliai nuspalvintas vadinamasis didysis Radvilos žemėlapis – 1613 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu ir lėšomis Amsterdame išspausdinto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio iš Joanno Blaeu atlaso atspaudas.

Tapyba
Tapybos kolekcijoje vykusiai parinkti kūriniai, atspindintys renesanso, baroko, neoklasicizmo stilių tendencijas, aliejinės tapybos raidą Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Eksponuojami portretai, peizažai, žanrinė ir religinio turinio tapyba. Paradinio rūmų portreto žanrui atstovauja Anglijos karaliaus Jurgio III rūmų tapytojo Allano Ramsay (1713–1784) ir Liudviko XV rūmų dailininko Jeano Marco Nattier (1685–1766) portretai, o XIX a. peizažo tapybos raidą iliustruoja ankstyva amerikiečių Hudson RiverSchool dailininko drobė. Eksponuojami du žymiajam Vilniaus tapytojui Jonui Rustemui (1762–1835) priskiriami portretai, perteikiantys XIX a. pradžios romantizmo dvasią.

Skulptūra
Skulptūros kolekcijoje išsiskiria du rinkiniai, kuriuos sudaro marmuro biustai ir bronzos liejiniai, daugiausia sukurti XVIII–XIX a. prancūzų ir anglų skulptorių. Neoklasicizmo epochai atstovauja Williamo Behnes (1794–1864) ir Françoiso Josepho Bosio (1769–1845) marmuriniai biustai. Bronzos kolekcijoje vyrauja XIX a. žanrinių kompozicijų pavyzdžiai, secesijos periodo skulptūros, Paryžiaus salonui būdingi kūriniai. Plastiniu skulptūros formos modeliavimu ir ekspresija isiskiria Frederico Remingtono (1861–1909) bronzinis raitelis „Laukinių žirgų dresuotojas“ - romantiškasis Amerikos simbolis.

Keramika
Keramikos rinkinyje išskirtinę vietą užima italų majolikos kolekcija, kurią sudaro profesionalų ir liaudies meistrų kūriniai. XVIII-XIX a. Europos porceliano rinkinyje išsiskiria žanrinės rokoko ir neoklasicizmo stilių statulėlės.

Rytų meno kolekcija
Atskirai pristatomas Rytų menas; rinkinio struktūra - kaip ir visos muziejaus ekspozicijos. Derinami taikliai parinkti įvairių epochų bei įvairia technika sukurti darbai: japonų Ukiyo mokyklos spalvoti medžio raižiniai, tapyba ant ryžių popieriaus ir šilko, japonų kaligrafija, porcelianas, bronziniai indai. Išsiskiria spalvoti vieno žymiausių Ukiyo mokyklos atstovo Utagawos Toyokuni medžio raižinių atspaudai. Įspūdingiausias šioje kolekcijoje yra Budos šventę vaizduojantis nuspalvintas XIV a. medžio raižinys.

Istoriniai baldai
Turtingas baldų rinkinys kryptingai sudarytas iš autentiškų baldų, nuosekliai atspindinčių skirtingas epochas bei stilius nuo renesanso iki XX a. modernizmo. Mažosios gildijos interjeruose - autentiškoje istorinėje aplinkoje eksponuojama viena didžiausių Lietuvoje italų renesanso baldų kolekcija ne tik pristato to laiko baldų stilių, bet ir sukuria charakteringą istorinį ansamblį. Vertingiausi – XVI a. italų renesansui būdingas stalas su išdrožinėtomis chimeromis, indauja ir fotelių rinkinys. Atskirą grupę sudaro Prancūzijos baroko ir rokoko stilių bei Venecijoje XVIII a. pagaminti puošnios tapybos baldai. Iš modernių baldų išsiskiria Bauhauzo mokyklos baldai bei chrestomatinė amerikiečių dizainerio Charleso Eameso 1947 m. kėdė.

Kazio Varnelio kūryba
Daugumoje salių kartu su unikaliais senovės meno pavyzdžiais eksponuojami modernūs Kazio Varnelio kūriniai. Tai žymiausios XX a. 7–8 dešimtmečių konstruktyvistinio periodo drobės ir skulptūros, taip pat paskutiniojo dešimtmečio kūriniai, kuriems būdinga biomorfinė struktūra, minkšti aliejinės tapybos potėpiai. Ši kūryba skiriasi nuo koloristinės ir ekspresyvios lietuviškosios tapybos sampratos. Abstrakčiose didelio formato Varnelio drobėse vyrauja racionali architektoninė kompozicijos sąranga, ritmas, ornamentas, spalvos taupumas. Kūryboje dailininkas išradingai naudoja konstruktyvizmo, minimalizmo ir optinio meno elementus; vėlesniojo jo kūrybos periodo drobėse išryškėja siurrealizmui įprasta deformacija ir naujojo daiktiškumo (Sharp Focus Realism) srovei būdingas pabrėžtas objekto realistiškumas.

Biblioteka
Neatsiejama kolekcijos dalis – beveik 7 tūkstančių tomų biblioteka. Ji buvo formuojama kartu su senosios dailės rinkiniais ir sutapo su paties Varnelio kūrybos raida. Todėl didesniąją jos dalį sudaro meno albumai, dailės ir architektūros istorijos studijos. Atskirai sukaupta bibliofilinių leidinių kolekcija, kurią sudaro XVIII–XX a. knygos, atspausdintos ant rankų darbo popieriaus, puikiai įrištos ir gausiai iliustruotos, dažniausiai išleistos mažu tiražu. Dažna su ekslibrisais, autorių dedikacijomis ir autografais. Yra knygų, įeinančių į pasaulio gražiausiųjų knygų „aukso fondą“. Jo sukaupta vertinga knygotyrinė literatūra: leidiniai apie bibliofiliją, kolekcionavimą, knygos istoriją. Senosios lituanistikos kolekcijoje yra chrestomatinių kronikų su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aprašymais, XVIII–XIX a. lietuvių kalbos, istorijos ir teisės studijų, svarbių Lietuvos kultūros ir istorijos tyrinėtojams.

Ekspozicija

K. Varnelio kūrybos ir kolekcijos ekspozicija:
Kolekciją sudaro įvairūs rinkiniai: senoji grafika, tapyba, skulptūra, renesanso bei vėlesnių epochų baldai, Rytų meno kolekcija, žemėlapiai; ji eksponuojama 33 salėse. Dar 3 salėse - bibliofilinių leidinių bei senosios lituanistikos rinkinių biblioteka. Šio unikalaus muziejaus ekspozicija primena gyvenamąjį namą. Nedidelėse salėse, kuriose gausu senosios gotikinės architektūros detalių, suformuotos istorinės grafikos ir Vakarų Europos skulptūros ekspozicijos. Jas papildo renesansinių, barokinių baldų ansambliai ir K. Varnelio abstrakcijos. Ši kontrasto principu suformuota dermė ir daro ekspoziciją išskirtinę.

Kazys Varnelis
Kazys Varnelis – garsaus Žemaitijos dievdirbio sūnus, gimęs 1917 m. Alsėdžiuose. Baigė Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (Stasio Ušinsko dekoratyvinės tapybos studiją). Nuo pat jaunystės domėjosi istorija ir kolekcionavimu: liaudies meno dirbinius rinko dar būdamas studentu, paskatintas Pauliaus Galaunės. Muziejinio darbo patirties įgijo vadovaudamas Bažnytinio meno muziejui Kaune (1941–1943). Akiratį praplėtė studijuodamas Vienos dailės akademijoje (1943-1945), Štutgarte susipažinęs su modernaus meno kolekcionieriumi Ottomaru Domnicku. 1949 m. Varnelis Čikagoje įsteigė bažnytinio meno dirbtuves, kūrė vitražus, altorius, interjerus bažnyčioms. 1967 m. buvo pakviestas dėstyti Čikagos miesto koledže, kur 1973 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Šis periodas buvo ypač svarbus Varnelio kūryboje: tuo metu susiformavo originalus jo tapybos stilius, vienijantis konstruktyvizmo, minimalizmo ir optinės dailės elementus; jis įsitvirtino Čikagos moderniojo meno avangarde, surengė personalines parodas Čikagoje, Vašingtone, Milvauke, Iova Sityje, Vilniuje (1988). Jo kūrinių yra įsigiję Guggenheimo muziejus Niujorke, Šiuolaikinio meno muziejus Čikagoje, taip pat Iovos, Budapešto ir Vilniaus dailės muziejai, Čikagos, Akrono, Detroito dailės institutai bei privatūs kolekcininkai.
Kazio ir Gabrielės Varnelių namai Čikagoje tapo savotišku muziejumi, stebinusiu žymiausius Čikagos architektus ir parodų kuratorius. 1978 m. Varnelių šeima persikėlė į Villa Virginia sodybą (Stokbridže, Massačiusetsas), kurios erdviose salėse įsikūrė nuolat gausinama kolekcija ir biblioteka.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1998 m. Kazys ir Gabrielė Varneliai grįžo į Lietuvą, atsiveždami kolekciją. Jos pagrindu Vilniuje buvo įsteigtas Kazio Varnelio muziejus. 2003 m. jo kolekcijai suteiktas nacionalinis statusas, jis tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu „Kazio Varnelio namai – muziejus“.

Muziejaus pastatas
Kazio Varnelio namai-muziejus įsikūręs Didžiojoje gatvėje, vienuose iš seniausių Rotušės aikštėje išlikusių mūrinių pastatų – Mažosios gildijos ir Masalskio namuose. Tai puikūs Vilniaus gotikos pavyzdžiai, menantys XV amžiaus pradžią. Įspūdingi rūsiai perdengti gotikiniais kryžminiais ir cilindriniais skliautais, dekoruotais XVIII a. tapyba. Pirmojo aukšto skliautai taip pat gotikiniai, itin gausu autentiškų senosios architektūros detalių - nišų, langų bei durų angų.
Mažosios gildijos namas ilgą laiką priklausė pirklių Mamoničių giminei, nuo 1608 m. priklausė Vilniaus miesto pirklių brolijai. Pastate buvo prekių sandėliai, amatininkų dirbtuvėlės, užeigos. 1828 m. įsikūrė „Žalioji vaistinė“. Pastatas buvo ne kartą rekonstruojamas, pristatomos papildomos patalpos. 1944 metais gerokai nukentėjo, 1957 m. atstatytas, čia ilgą laiką veikė neišvaizdi audinių parduotuvė, buvo įrengti butai.
Greta esantis, vadinamas Masalskio namas stovi XVI a. susiformavusiame kvartale, 1645 m. priklausė Masalskių giminei, vėliau atiteko Tšeckiams, Čechavičiams, priklausė kitiems savininkams. Gerokai nukentėjo per didijį Vilniaus gaisrą 1749 m. Ilgainiui čia taip pat veikė parduotuvėlės, buvo įrengti butai. Šiame name yra puikiai išlikusi, ypatingai reta Vilniuje gotikinė virenės patalpa su atviru ugniakuru.
Nuo 1985-ųjų metų buvo vykdoma šių dviejų pastatų rekonstrukcija, stengiantis atidengti senosios architektūros detales, atkurti autentišką pastatų vaizdą. 1993 m. Vilniaus miesto taryba nutarė skirti juos Kazio Varnelio muziejaus įkūrimui.

Nuotraukos iš http://www.lnm.lt/