kleboniškių kaimo vėjo malūnas

Kleboniškių kaimo vėjo malūnas stovi Daugyvenės upės kairiajame krante, ant kalvelės, šalia kelio Pakalniškiai-Rozalimas. Pro malūną ėjo senasis kelias į Panevėžį. XIX šimtmečio antroje pusėje kaimo ūkininkas Mykolas Silickas smėlėtą, nedirbamą žemės rėžio galą išnuomojo malūnui statyti, malūnininko sodybai kurti. Kleboniškių malūną 1884 m. pastatė malūnų meistras Šiaulinskis, Arčiau upės buvo pastatyti dar du pastatai - malūnininko grytelė ir tvartelis. Vėliau buvo pastatytas ir kampininko namelis. Taip susiformavo atskira Kleboniškių kaimo dalis iš dviejų sodybų ir malūno, kurią imta vadinti Šilais. Prie kelių sankryžos stovėjo gražus medinis koplytstulpis su keturiomis skulptūromis.

Malūnas medinis, aštuonkampis, kepurinės konstrukcįjos – olandiško tipo su lauko akmenų pamatais. Kepurė pasukama grąžulu, sparninio veleno galva išlieta iš ketaus. Trijuose malūno aukštuose išdėstyti mechanizmai: sparninis velenas su didžiuoju krumpliaračiu, statvolis su viršutiniu mažu ir apatiniu dideliu krumpliaračiais, girnapusių iškėlimo "žirklės" ir kt. Pirmame aukšte įrengti aulai miltams į maišus suberti, volo didysis krumpliaratis, girnų ašys, pasienyje pastatytas piklius. Ant jo užrašyta data - "1884". Antrajame malūno aukšte įrengtos dvejos girnos su kubilais ir bertuvėmis grūdams. Vienos naudojamos prastiems miltams malti, o antrosios pikliavotiems miltams. Trečiajame aukšte yra įrengtas maišų keltuvas ir dėžės grūdams suberti. Maišai iš pirmo aukšto į trečiąjį pakeliami grandine, pritvirtinta prie maišų keltuvo. Malūno sparnai dideli, platūs ir ilgi, beveik siekia žemę, pritvirtinti prie ąžuolinių „brūžtikių“, kurie kryžmais perkišti per sparninio veleno galvą. Malūno kepurėje yra įrengtas mechanizmų stabdys. Stabdant malūną, stabdys užgula sparninio veleno krumpliaratį, ir malūnas sustoja. Prieš pradedant malti, malūno kepurė pasukama prieš veją, naudojant „ožiuką“ (specialų įrenginį su voleliu), per kurį perkišta kartis. Užkabinus "ožiuką" ant ąžuolinio stulpelio, nuo volelio einanti grandinė kabinama prie malūno grąžulo uodegos. Sukant "ožiuko" volelį, grandinė įsitempia traukdama grąžulo uodegą ir taip kepurė pasisuka. Apie maluną į žemę yra įkasti aštuoni ąžuoliniai stulpeliai "ožiukui" užkabinti. Pasukus sparnus prieš vėją, ant jų kabinamos drobinės burės, nukeliamas stabdys ir malūno sparnai pradeda suktis, išjudindami girnas. Maišai iš vežimo sukraunami pirmajame aukšte, čia ant įų užneriama grandinė. Pakėlimo mechanizmui sukantis, vyniojama grandinė, kuri ir užtraukia maišus į trečiąjį aukštą. Grūdai supilami į dėžes, iš jų patenka į bertuves virš girnų jau antrame aukšte. Malūnininkas iš bertuvės pamažu, nedidele srove leidžia grūdus į girnas ir malūnas pradeda malti. Prie malūno įrengti trys buomai, atvažiavusių ūkininkų arkliams pririšti eilėje belaukiant.

1908 m. Kleboniškių malūną už 1350 rublių iš Osipo Gvaldos nupirko Kazimieras Grabaliauskas. 1910 m. K. Grabaliauskas malūną perdavė Norbertui Zenkevičiui iš Vardukšnių kaimo. Naujasis malūnininkas malė Kleboniškių ir aplinkinių kaimų ūkininkams, vėliau jam padėjo sūnūs Pranciškus, Stasys ir Romas. 1926 m. malūno savininku tapo sūnus Pranciškus. Su meile ėmęsis malūnininko darbo, remontuodamas, tvarkydamas ir prižiūrėdamas malūną, aplinkinių ūkininkų tarpe įgijo gero malūnininko vardą. Į Kleboniškių malūną malti veždavo iš plačios apylinkės, net ir tolimesnių vietovių. Tačiau 1946 m., pradėjus kurti kolūkius, valdžia malūną iš Pranciškaus Zenkevičiaus atėmė. Malūnininkas neteko savo malūno, bet niekas kitas nemokėjo mechanizmų remontuoti nei gerai malti, todėl kolūkis P. Zenkevičių paskyrė dirbti malūne. Malūnininkas labai mylėjo malūną - malė kaip sau, prižiūrėjo kaip savo. Visame krašte šis malūnas ilgiausiai malė sukamas vėjo, net iki 1975 m.. Vėliau buvo pastatytas elektros variklis. Prie sparnais mojuojančio malūno užsukdavo ekskursantai iš įvairių Lietuvos vietų. 1976 m. malūnininkas buvo atleistas iš darbo, malūnas liko be priežiūros.

1978 m. Monika Zenkevičienė ir Pakalniškių mokyklos mokytoja Birutė Senulytė sumanė įrengti vietos kraštotyrininkų visuomeninį muziejėlį. Tačiau šis sumanymas nesulaukė reikiamos paramos. Maiūnui likus be šeimininko, jis buvo pradėtas ardyti ir plėšti. 1985 m. rajono paminklosaugininkui pavyko susitarti su tuometiniu Šeduvos tarybinio ūkio-technikumo direktoriumi dėl maluno remonto. Darbai buvo pradėti - pakeistos supuvusios malūno kepurės konstrukcijos, stogo danga, uždėti nauji sparnai, bet darbai iki galo nepavyko - sparnai nesisuko. Jie buvo ne taip padaryti, girnos nemalė. Nebaigus darbų, malūnas vėl buvo apleistas.

1989 metais, Egidijui Prascevičiui pradėjus kurti Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, kilo sumanymas malūną įjungti į Kleboniškių kaimo buities ekspoziciją. Suremontuoti ir eksponuoti lankytojams vejo malūnąsu autentiškais veikiančiais mechanizmais. Malūnininko našlė Monika Zenkevičienė tam pritarė, pageidavo, kad malūną perimtų muziejus, toliau remontuotų, tvarkytų ir prižiūrėtų. 1996 m. Daugyvenės muziejus įsigijo du dvylikos metrų ilgio ąžuolų kamienus bei kitos reikiamos medienos ir pradėjo malūno restauravimo darbus. Į darbą buvo pakviestas Paežerių malūno savininkas Petras Liepa, kuris noriai sutiko malūną suremontuoti, padaryti sparnus ir jį paleisti. Buvo sutarta taip: su malūnininku bus galutinai atsiskaityta, kai malūnas sumals maišą grūdų. Meistras P. Liepa padarė naujus ąžuolinius posparnius „brūžtikius“, pagamino sparnus, tvarkė girnas, remontavo krumpliaračius - sutrūkinėjusius krumplius keitė naujais, tais maišų pakėlimo mechanizmą ir kitus įrengimus. Sudėtingi buvo sparnų montavimo darbai, juos teko atlikti dideliame aukštyje. Meistrui talkino E. Oginskis ir S. Rakšnys.
1998 m. sausio mėnesio pabaigoje, dalyvaujant M. Zenkevičienei, meistrui P. Liepai, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio darbuotojams ir gausiam žurnalistų būriui, Kleboniškių malūnas atgijo, ėmė mojuoti sparnais. Tų pačių metų kovo pabaigoje buvo sumaltas ir pirmasis maišas grūdų.

1971 m. Kleboniškių malūnas buvo įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą, o 1997 m. - į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą.

1998 ir 1999 m. vasarą malūnas sulaukė dešimčių tūkstančių ekskursantų ir turistų, apsilankė buvęs Lietuvos Respublikos kultūros ministras Saulius Šaltenis, įvairių įstaigų paminklosaugininkai bei muziejų darbuotojai, daug užsieniečių. Veikiančio malūno muziejinė paskirtis leidžia lankytojams geriau pažinti šį unikalų technikos paminklą.

E. Prascevičius