DAILININKĖS MARCĖS KATILIŪTĖS KŪRYBOS PARODA, SKIRTA 95-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
Kupiškio etnografijos muziejuje, 2007 m. rugsėjo 12 d. – spalio 2 d.

NEUŽMIRŠTAMOS – MARCĖ KATILIŪTĖ IR VERONIKA ŠLEIVYTĖ

„Aš jaučiu tik vieną troškimą – dirbti ir gyventi tik tam. Jokie gyvenimo malonumai ir smagumai manęs nevilioja. Jeigu man likimas neleistų pasiekti to kilnaus švento meno, aš būčiau apvilta savo giliausio troškimo, kuris pasiėmė mane savo auka.“

Ši dailininkės Marcės Katiliūtės dienoraščio mintis aktualizuota Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinės mokyklos dramos studijos spektaklyje „Talentas gyventi“ (rež. Alina Bardauskienė). Kupiškio etnografijos muziejuje šiuo spektakliu prasidėjęs netradicinis renginys buvo skirtas dailininkės Marcės Katiliūtės 95-osioms gimimo metinėms. Pasak režisierės, jaunieji aktoriai sugebėjo perteikti ir suprasti prieš 70 metų gyvenusios ir kūrusios menininkės gyvenimą. Po spektaklio kalbėjęs mokytojas Juozas Brazauskas pasidžiaugė, kad vaikų akyse suspindėjusi ašara – didžiausias nuopelnas mokytojams. Šis spektaklis buvo parodytas Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, Joniškyje ir Kupiškyje. O Marcės pasakyti žodžiai „viską reikia rasti pačiam“ – skamba tarsi pamokymas jaunam žmogui. Renginį įprasmino eksponuota jaunosios dailininkės kūryba, Juozo Brazausko knyga „Marcė Katiliūtė“ ir moksleivių projektas „Neužmirštamos“.

Renginio metu prisiminta Marcės Katiliūtės asmenybė, kūryba bei artima dailininkės draugė, kraštietė, taip pat dailininkė Veronika Šleivyte. Svarbiausias akcentas – Marcės Katiliūtės brolio Juozo Katiliaus ir jo dukters Romualdos Katiliūtės-Stovolos – atskleisti jaunimui dar neatskleistas kultūros vertybes.

Portretų ir grafikos darbų ekspozicija

Pirmojoje parodų salėje žiūrovai susirinkę į renginį pamatė dailininkės Marcės Katiliūtės nutapytus portretus. Kūriniai eksponuojami iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų. Dailininkės kūrybą trumpai apibūdino Kupiškio Rudilių Jono Laužiko mokyklos direktorius, dailininkas Algirdas Venckus. Jis teigė, kad menininkės kūryboje vertingiausi portretinio žanro kūriniai. Žvelgiant į kiekvieno veidą, pastebi ne tik išorę, bet ir pajunti vidinį pasaulį. Dailininkė Marcė Katiliūtė gerai išmanė žmogaus anatomiją. Menininkė kūrė ir grafikos darbus. Tai maži autoportretai, kuriuose skausmas nepastebimas. Lankytojai žvelgdami į jos sukurtus portretus gali susikurti savąją Marcės Katiliūtės asmenybę.

 

Kodėl parengta knyga „Marcė Katiliūtė“?

Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinės mokyklos istorijos mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas paklaustas, kodėl jis susidomėjo dailininkės Marcės Katiliūtės gyvenimu, kūryba ir parašė knygą „Marcės Katiliūtės“ teigė, kad idėja dar gimė besimokant Kėdainių vidurinėje mokykloje 10 klasėje. Iki šios dienos autorius prisimena mokytojos pasakojimą, kad smetoninėje Lietuvoje ne vienas jaunas žmogus, ypač menininkas, pasitraukė iš gyvenimo.

Tame pasakojime buvo paminėta ir dailininkė Marcė Katiliūtė. Juozas Brazauskas perskaitęs 1963 m. išleistą Akvilės Mikėnaitės monografiją įsitikino, kad sovietmečiu autorė negalėjo atskleisti visų jaunos dailininkės gyvenimo detalių. Akvilė Mikėnaitė dėl Marcės tragiško gyvenimo akcentavo tik sunkią materialinę padėtį. „Kodėl vos sulaukusi 25 m. jauna mergina išgėrė stiklinę acto?“ Skaitant įvairius šaltinius, dailininkės ir jos tėvo (Jurgio Katiliaus) rašytus dienoraščius, laiškus paaiškėjo ir kitos priežastys. Knygos „Marcė Katiliūtė“ autorius išsamiai atskleidė jos trumpą pilnavertį, bet tragiškai pasibaigusį gyvenimą.

Jos asmenyje sunkiai derinosi moters ir menininkės dalia. Jauną, gražią, talentingą Marcelę trumpam bandė prisivilioti ne vienas, įžymus Kauno diduomenės jaunikis. Ir prie Marcės M. Katiliūtės, U. Babickaitės, S. Nėries sukinėjosi tie patys vyrai. „Nori būti ponia, tai mesk meną“, toks buvo ne vieno turtingo vyro pasiūlymas.

Tuometiniame Kaune moteriai iš neturtingos šeimos buvo ypač sunku „prasimušti meno pasaulyje“. Vyrai visada negali susitaikyti, kad moteris gali būti stipresnė už juos. Ji troško gyventi ir kurti.

Dar niekur nebuvo skelbta, kad 1934 m. rugsėjo 1 d. įvyko Kauno Meno mokyklos mokytojų posėdis dėl valstybės prezidento 60 metų sukakties paminėjimo.

Sveikinimo tekstui parengti buvo sudaryta komisija. Tekstą įrašyti į pergamentą nutarta pavesti grafikos studijos auklėtinei Marcei Katiliūtei.

Marcės Katiliūtės darbas buvo įvertintas labai gerai. Meno mokyklos pedagogų taryba 1935 m. birželio 13 d. siūlė švietimo ministerijai, kad jai būtų su kitais studentais skirta stipendija mokytis Prancūzijoje. Tačiau ministerija stipendijos jai neskyrė. Kupiškietė V. Šleivytė atsakydama į klausimą kodėl? teigė: „Dėl to, kad ji moteris“.

Knygos apie Marcę Katiliūtę autorius pateikė dar vieną įdomią ir labai reikšmingą jos gyvenimo detalę. Marcė svajojo studijuoti užsienyje ir ėmėsi mokytis prancūzų kalbos. Nesulaukusi tėvo pritarimo, negavusi valstybinės stipendijos dailininkė 1937 m. neišvyko į Paryžių. Vietoj jos išvyko kita bendrakursė ... su vyru.

Paskutinieji jos gyvenimo metai praėjo Palangoje, dirbant dailės mokytoja. Čia ji, gyvendama su seserimi Stase, sukūrė paskutiniuosius savo darbus, iliustravo I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. Paskutinė nuoskauda – ji negalėjo su draugais važiuoti į Paryžių, kur vyko jaunųjų Lietuvos dailininkų paroda, tačiau į parodą buvo išvežti Marcės Katiliūtės darbai. Knygoje jos gyvenimo aprašymas baigiasi sakiniu: „Tuomet Marcė išgėrė acto ir nusinuodijo“.

 

Trūko tėvų rūpesčio ir paramos

Dailininkės brolis Juozas Katilius teigė, kad Juozas Brazauskas dailininkę prikėlė naujam gyvenimui. „... aš buvau dar mažas, kai Marcė blaškėsi Kauno meno pasaulyje“. Perskaitęs knygą dailininkės brolis sužinojo dar neatskleistų ir nežinomų Marcės gyvenimo detalių. Apie jos talentą pasako viena detalė – Paryžiuje 1936 m. vienas Marcės Katiliūtės grafikos darbas buvo įvertintas aukso medaliu. Brolis prisiminė, kad Marcė pasižymėjo dideliu darbštumu, o su ja buvo bendrauti be galo malonu. „Prisimenu jos kambaryje stovėjusį didelį mokytojos nupieštą paveikslą. Prie jo buvo prisegta ir mokytojos nuotrauka. Nuotrauka nuo paveikslo mažai kuo skyrėsi. Ir mane dažnai prašydavo pozuoti“.

Marcės gyvenime trūko motinos meilės. Penkis vaikus auginanti Jurgio ir Prudencijos Katilių šeima dar mažytę Marcelę atidavė uždaro būdo, religingai senelei Julijonai Varnaitei-Čepulevičienei. Savotiškai ji anūkę mylėjo, saugojo ir auklėjo. Marcė tą saugojimą prilygino perlo saugojimui. Skaitydamas knygą suradau autoriaus tokį sakinį – „Vaikystėje Marcei visas bendravimas su žmonėmis vyko tarsi per stiklą“.

Susirgusi vėžiu 1925 m. gegužės 28 d. mirė motina. Savo dienoraštyje ji rašo: „... man širdyje skausmo nepaliko, kaip aš įsivaizduoju, kad jei būčiau mačius paskutinėje atsisveikinimo valandoje“. Tėvas sukūręs antrą šeimą susilaukė dar dviejų vaikų. Jis reikalavo, kad Marcė padėtų dirbti ūkyje. To ji padaryti negalėjo, o tėvas negalėjo duoti lėšų mokymuisi ir gyvenimui.

 

„Neužmirštamos“

Taip vadinosi Kupiškio rajono Rudilių Jono Laužiko pagrindinės mokyklos projektas. Jame dalyvavo aštuonios rajono mokymo įstaigos ir Joniškio rajono Gataučių M. Katiliūtės pagrindinės mokyklos moksleiviai. Projekto dalyviai apsilankė dailininkių M. Katiliūtės ir V. Šleivytės tėviškėse. Moksleiviai pamatė kur gimė ir augo to paties laikmečio menininkės. Vykdydami projektą jie savo mintis išreiškė nuotraukose, piešiniuose. Mažoje muziejaus parodų salėje parengta mokinių projekto kūrybos darbų paroda.

Projektą apibendrino Kupiškio rajono Kultūros ir švietimo skyriaus specialistė Alvyra Šepetienė. Anot jos, pats projekto pavadinimas, tai lyg jaunų žmonių nusilenkimas dviems menininkėms.

Dailės mokytoja ekspertė G. Vaičikauskienė teigė, kad vaikai tikrai susidomėjo Marcės Katiliūtės kūryba. Šios dvi asmenybės pakeitė vaikų širdis ir protus.

Pinigines premijas mokiniams skyrė Juozas Katilius. Trečia vieta 9–10 klasių moksleivių grupėje atiteko Gataučių pagrindinės mokyklos mokinei K. Skudaitei, antroji – Subačiaus gimnazijos 9 klasės moksleiviui E. Mikėnui. Šios grupės laureatu tapo Subačiaus gimnazijos mokinys E. Stašys. 5–8 klasių mokinių grupėje trečioji vieta atiteko Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos moksleivėms A. Žalnieriūnaitei ir D. Tunaitytei; antroji – Gataučių mokyklos mokinei R. Daršaitei. Mažųjų grupės laureatas – Rudilių Jono Laužiko pagrindinės mokyklos moksleivis V. Maksimenko. Padėkos raštais projekto sumanytoja Romualda Stovolos apdovanojo visus projekto dalyvius. Už nutiestą draugystės tiltą dėkojo Joniškio rajono Gataučių pagrindinės mokyklos direktorė Vida Vingrienė. „Taip mus keliai atvedė į mažai žinomą Kupiškio kraštą, kur augo ir jos palikimo puoselėjimu rūpinosi dailininkė V. Šleivytė“.

 

Nauji gyvenimą atskleidžiantys šaltiniai

Kupiškio etnografijos muziejuje yra saugomi dailininkės Veronikos Šleivytės laiškai. Rinkinyje saugomi Marcės Katiliūtės ir jos sesers Stasės rašyti laiškai dailininkei Veronikai Šleivytei.

Sesuo Stasė Katiliūtė buvo vienintelė su kuria dailininkė galėjo pasidalinti mintimis.

1937 m. Stasės Katiliūtės rašyti laiškai Veronikai atskleidžia kančią dėl tragiškos sesers mirties ir kaip tenka rūpintis jos palikimu. Iš laiškų sužinome, kad pas ją liko ir Marcės rašytas dienoraštis. Viename laiške keliais sakiniais sesuo apibūdina tragedijos esmę „... o ką aš jaučiu... visos sienos, visi daiktai taip stipriai surišti su ja, kad ir tylėdami kalba kas išgyventa. Sakyk, ar begali būti koks nusiraminimas, kuris paguostų be ašaros? Aš žiūriu – tėvas per tą laiką pabalo, lyg žibanti obelis... Ak Vera, Dievui širdies atverti nenoriu, žmonėms ne, tiek to. Ir aš noriu ir dėsiu visas pastangas savo gyvenimo, kad jos kapą puoštų smūtkelis, rymotų liūdnas, susikaupęs...“.

Sesuo rašo, kad liko neįrėminti darbai: „tvarkau jos daiktus, bet man kažkodėl nesiseka“. Ji prašo Veronikos patarimo, siūlo paimti kokius nori darbus. „Būtų malonu, kad draugai, padedant Veronikai Šleivytei, pasirūpintų jos kūrybos darbų parengimu“.

Kitame laiške rašo: „12 paveikslų jau įrėminau. Pas mane daug liko surištų knygų. Tu, Veronika, viskuo turėsi rūpintis“. Iš laiškų galima spręsti, kad seserims Katiliūtėms kupiškietė buvo labai artimas ir brangus žmogus. Visuose laiškuose jai linki būti dvasiškai stipriai ir smarkiai. Tokią Veroniką Šleivytę visi ir pažino.

Violeta Aleknienė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė
Nuotraukos iš Kupiškio etnografijos muziejaus