ADOMO STANISLOVO RAUDŽIO-SAMOGITS RETROSPEKTYVINĖ PARODA „SUGRĮŽIMAI ARBA KAIP ŽEMAITIS JĖGOS IEŠKOJO“
LDM Prano Domšaičio galerijoje, 2007 m. rugpjūčio 10–30 d.

Lietuvių skulptorius Adomas Stanislovas Raudys-Samogits gimė 1936 m. kovo 26 d. Palangoje (buv. Vilimiškės k., Kretingos r.). 1943–1955 m. mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje. Baigęs mokyklą, dailę jis pasirinko ne iš karto. Atvykęs į Vilnių, iš pradžių studijavo teisę. Tuo pat metu privačiai mokėsi dailės, rengėsi stojamiesiems egzaminams į Dailės institutą. Po metų įstojo ir pradėjo studijuoti skulptūrą. Pirmąją asmeninę kūrybos parodą surengė 1956 m., kaip jis pats prisimena, vieninteliame tuomet Vilniuje buvusiame meno salone. Būdamas dvidešimt vienerių metų savo kūrinius kartu su grupe kitų Lietuvos skulptorių jau eksponavo Maskvoje, Tretjakovo galerijoje.

Save jis vadina pirmuoju Palangos disidentu. Augdamas stambių ir apsišvietusių pajūrio ūkininkų Raudžių šeimoje, būsimasis dailininkas dar mažas patyrė, ką reiškia būti savo tėvynės patriotu ir kokios kainos gali pareikalauti Lietuvos nepriklausomybė. Tragiškų pokario metų pajūryje vaizdai jo atmintyje skaudžiai įsirėžę iki šiol.

Sąlygos įgyvendinti svajonę iš esmės pakeisti savo gyvenimą susidarė tik studijuojant Vilniuje. Išvykti gyventi į užsienį nutarė ne tik dėl to, kad jam buvo nepriimtina sovietinė sistema. Jaunas menininkas, mokydamasis Dailės institute, svajojo apie tolesnes dailės studijas užsienyje. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, jam pasisekė išvykti iš Lietuvos. Iš pradžių dailę studijavo Krokuvoje, vėliau mokėsi Gdanske. Po kurio laiko susidomėjo ir architektūra. Ją studijavo Darmštate. 1961–1974 m. dailės ir architektūros studijas tęsė Paryžiuje.

Gyvendamas užsienyje, dailės parodose aktyviai pradėjo dalyvauti nuo 1969-ųjų – tais metais Samogito kūrybos paroda buvo surengta Havro kultūros rūmuose (Prancūzija). Vėliau jo darbai buvo eksponuojami ir Paryžiaus bienalėje vykusioje parodoje „Jauna skulptūra“ (Salon de la Jeune Sculpture).

1969 m. dailininkas sužinojo, kad turi galimybę Italijoje pradėti dirbti pasaulyje plačiai žinomo iš Druskininkų kilusio skulptoriaus Žako Lipšico (Jacques Lipchitz) asistentu. Kartu su juo 1969–1973 m. kūrė skulptūras iš bronzos ir iš Kararos (Carrare) miesto apylinkių baltojo marmuro. Ž. Lipšicas pasitikėjo jaunuoju menininku, vertino jį ir ne kartą sakė, kad Samogito, kaip menininko, laukia didelė kūrybinė sėkmė.

1970 m. Samogits susitiko su garsiais menininkais Henri Mūru (Henry Moore), Marino Marini, Cézaru. Paskui vėl studijavo Paryžiaus dailės akademijoje. Šį kartą – pas Cézarą.

Supratęs, kad greitai iš skulptūros sotus nebus ir šeimos neišlaikys, atnaujino architektūros studijas ir, pakartotinai jos kiek pasimokęs, ilgą laiką Paryžiuje dirbo architektu. Taip jis kūrė sau ir šeimai materialiai stabilų pragyvenimą, užsidirbo ir senatvei.

Dailininkas apie tris dešimtmečius aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje. Daugiausia savo kūrybos parodų yra surengęs Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Jo kūryba taip pat buvo eksponuojama Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Olandijoje, Vokietijoje. Asmeninėse parodose jis dažniausiai pristatydavo nuo 5 iki 10 naujausių kūrinių, kurie dažnai žymėdavo tam tikrus jo kūrybos etapus. Beveik kiekvieną iš jų dailininkas filosofiškai ir ideologiškai pagrįsdavo – taip yra atsiradę apie dešimt jo kūrybos manifestų (kai kurie iš jų kolektyviniai). Pirmasis manifestas gimė 1989 m., o vienas iš paskutiniųjų ir reikšmingiausių – 2003 m. Tai „Pasipriešinimo manifestas“, kuriame nedviprasmiškai pasisakoma už profesionalumą mene.

Nuo 1980 m. Samogits aktyviai dalyvauja Paryžiaus dailininkų visuomeniniuose judėjimuose, prisideda kuriant jų manifestus – savo paties ir bendraminčių idėjinius kūrybos pagrindus. 1980 m. jis įsteigė „Vidinės raiškos judėjimą“, aktyviai veikusį 1980–1985 m. Paryžiaus „Jaunosios tapybos“ salone. 1983 m. dailininkas parašė „Lapkričio 21-osios judėjimo“ atsišaukimą.

Samogito kūrinių yra įsigiję daugelio pasaulio šalių kolekcininkai, Paryžiaus modernaus meno muziejus, Paryžiaus miesto muziejus, Rusų pabėgėlių dailės muziejus, Meksikos Cuauthemouso kultūros centras, Milano Legnano muziejus (Italija), Havro kultūros centras (Prancūzija), Bâle tarptautinis ataskaitų bankas (Šveicarija). Dalį etapinių kūrinių dailininkas yra išsaugojęs savo namuose. Vienus jis padovanojęs savo didžiausiam gyvenimo atradimui – žmonai Odetai, kitus pasilikęs sau, nes tos skulptūros – dalis jo paties gyvenimo. 2007 m. pradžioje kelias dešimtis savo skulptūrų, tarp jų ir pačių naujausių, taip pat archyvą Samogits patikėjo saugoti Vilniaus dailės akademijai. Bendradarbiaudamas su jos vadovais, dailininkas apsisprendė Akademijai neatlygintinai perleisti ir didžiąją dalį Palangos miesto teritorijoje atgautos tėvų žemės. Su viena sąlyga – čia, 5 hektarų žemės plote, artimiausiu laiku turi būti pradėtas kurti Žemaitijos skulptūrų parkas ir suformuota materialinė bazė studentų ir profesionalių dailininkų vasaros praktikoms bei dailės plenerams.

2007 m. gegužės mėnesį po daugelio metų sugrįžtantis dailininkas (pirmiausia – savo kūryba) pradeda kelionę po Lietuvą. Su jo darbais (skulptūromis ir piešiniais) gegužės–rugsėjo mėnesiais turės galimybę susipažinti Kauno, Telšių, Plungės, Klaipėdos, Palangos, Vilniaus meno gerbėjai ir svečiai.

Samogits, nors ir daugelį metų gyvendamas svečiose šalyse (pastaraisiais dešimtmečiais – Paryžiuje), ryšių su Lietuva nenutraukė. Čia gyvena jo giminės, čia jis lankėsi jau pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Skulptorius širdimi buvo kartu su savo tautiečiais ir tomis dienomis, kai gynėme Parlamentą, ir tą tragiškąją naktį, kai prie Lietuvos televizijos bokšto žuvo žmonės. 1991 m. jis dalyvavo Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame granito skulptūrų simpoziume ir sukūrė paminklą „Tautinis pasipriešinimas“, kuris papuošė Danės upės krantinę.

„Viso mano kūrybinio gyvenimo siekis – atrasti būdą universaliai jėgai išreikšti. Jėga – svarbiausia sudedamoji visų pasaulio elementų, o ypač meno kūrinių, dalis“, – taip pats skulptorius įvardijo savo meninę užduotį. Samogitui jėgos išraiškos paieškos tapo kūrybinio gyvenimo tikslu. Tam prireikė daugiau nei penkiasdešimt techninių eksperimentų ir plastinio idėjos įkūnijimo tobulinimo metų.

Skulptoriaus kūrybą galima skirti į du etapus. Pirmasis – savitos plastinės kalbos, kuri leistų laisvai tyrinėti bei interpretuoti dominančią idėją, paieškos, atradimas ir plėtojimas. Šis etapas prasidėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje ir truko beveik iki aštuntojo dešimtmečio pradžios. Antrojo etapo metais dailininkas grynino savo stilių, pateikė bei apibendrino atsakymus į anksčiau iškeltus meninius klausimus, plėtė jį dominančios temos išraiškos motyvų skalę – ikonografiją. Pastaruoju metu jis pamėgo įvairius simbolinius, Biblijos, mitologinius bei istorinius siužetus, kuriais rėmėsi ir jo pirmtakai bei įkvėpėjai – klasikinio modernizmo epochos menininkai. Pirmuoju kūrybos laikotarpiu tokių siužetų ir meninių citatų beveik nepasitaikė, nes skulptorius buvo paniręs į plastinių sprendimų ieškojimus, o tai reikalavo visiško minties sutelkimo ties formos eksperimentais.

Dailininkas savo kūrybos stilių įvardija kaip kūniškąją abstrakciją. Toks pavadinimas – tarsi užuomina, kad jis atsiriboja nuo grynosios abstrakcijos. Samogito plastika remiasi gamtos formų stilizavimu ir supaprastinimu. Net ir labai abstrahuotuose kūriniuose galima įžvelgti laisvą medžio šakos išlinkimą, grakščią moters figūros liniją arba susigūžusio kūdikio siluetą. Menininko taikomas kūniškos abstrakcijos terminas savotiškai susiaurina jo kūrybos interpretacijos galimybes. Todėl, norint įvardyti skulptoriaus kūrybos stilių, tinkamesnis yra organinės abstrakcijos terminas.

Samogito kūrybos sugrįžimas į Lietuvą skatina mus susimąstyti apie mūsų kultūros kelius XX a. antrojoje pusėje. Išvykęs iš sovietų imperijos į klasikinio modernizmo lopšį Paryžių, jis tarsi pradėjo rašyti alternatyvią Lietuvos moderniosios dailės istoriją. Skirtingai nuo kartos, kurią į Vakarus nubloškė karo pabaigoje artėjusi sovietų okupacijos banga, dailininkas išvyko iš gimtosios šalies XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, įgijęs kūrybos pradmenis Lietuvoje, Dailės institute. Jis rinkosi labai kryptingus motyvus, išraiškos priemones ir temas.

Samogito gvildenama jėgos tema – kovos už gyvenimą deklaracija. Kovos tikslas – laimėjimas. Tačiau norint nugalėti, reikia mokėti pasirinkti tinkamą jėgos rūšį, todėl skulptorius žingsnis po žingsnio, kantriai nagrinėjo įvairius jėgos pasireiškimo variantus, daigo prasikalimo iš žemės studijas keitė svarbiausių Lietuvos istorijoje mūšių motyvai. Dailininko simbolių ir metaforų, dažnai paremtų asmeniniais išgyvenimais, o kartais sukurtų lakios menininko vaizduotės, pasaulyje žiūrovas gali rinktis jam tinkamą jėgą, o gal ir pradėti ieškoti savosios.

Vilniaus dailės akademijos informacija
LDM Prano Domšaičio galerijos nuotraukose
Nuotraukose – parodos atidarymo akimirkos