MUZIEJŲ PERMAINOS - NEIŠVENGIAMOS

Ina Marčiulionytė,
Kultūros viceministrė

Pasižvalgius po pasaulio muziejus, nejučia imi juos lyginti su mūsiškiais. Lietuvos muziejai yra labai įvairūs, turtingi jų fondai, tačiau daugelio jų ekspozicijos atrodo labai tradiciškai, kai kur jos retai keičiamos. Jei kitų šalių muziejininkai ieško naujų eksponavimo formų, tai mes, ar dėl nesugebėjimo, ar iš tradicijos dažniausiai eksploatuojame jau atrastąjį variantą. Nemanyčiau, kad tai lemia tik pinigai. Žinoma, jeigu norėtume padaryti judančius paveikslus, naudoti įvairius specialiuosius efektus, tai kainuotų brangiau. Mūsų muziejininkai yra labai darbštūs, kruopštūs, tačiau jiems turėtų talkinti dizaineriai arba juos reikėtų tiesiog mokyti, kaip rengti naujoviškas ekspozicijas. Vertėtų į talką pasikviesti komponavimo darbą išmanantį ir idėjų turintį žmogų, suvokiantį, kaip racionaliai, įdomiai išdėstyti eksponatus erdvėje. Dabar muziejuose dailininko funkcija dažniausiai apsiriboja etikečių rašymu. Reikėtų laužyti įsisenėjusius stereotipus. Žinoma, keisti mąstymą yra pats sunkiausias dalykas, bet tai daryti privalome, nes kitaip nežengsime į priekį, atsiliksime nuo to, kas vyksta pasaulyje. Be abejo, daug lemia ir pinigai. Jų stygius varžo ekspozicijų rengimą, tačiau galbūt reikėtų ūkiškiau šeimininkauti, išradingiau, racionaliau naudoti turimas lėšas. Pavyzdžiui, norint įsigyti eksponavimui reikalingą įrangą, reikėtų lanksčiau bendrauti su Lietuvos gamintojais, dalyvauti parodose, skelbti konkursus, domėtis kainomis ir pan. Visi kaip stebuklo laukia, kada atsiras pinigų ir galės pradėti ką nors daryti, bet jeigu jie neturės vizijos, naujų idėjų, tai viskas liks kaip buvo. Ekspozicijoms rengti Vakarų Europoje samdomi architektai. Žinoma, jų paslaugos brangios. Tačiau juk šiandien turime architektų, kurie ieško darbo. O jų erdvinis mąstymas muziejams tikrai praverstų. Taigi apie tai, kas ir kaip galėtų padėti muziejams kurti ekspozicijas, reikėtų kalbėti, diskutuoti seminaruose, susipažinti su pasauline praktika. Esu įsitikinusi, kad būtina panaudoti ir jaunų žmonių idėjas.
Opi problema - regioniniai restauravimo centrai. Kultūros ministerija siekia, kad Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse būtų įsteigtas regioninis muziejinių vertybių konservavimo ir restauravimo centras. Kol kas yra tik projektas UNESCO paramai gauti, bet jis priimtas labai palankiai.
Apmaudu, kad muziejinių vertybių kompiuterinė apskaita yra dar atsitiktinė ir padrika, nes kiekvienas muziejus dirba savaip. Iki šiol skirtingai traktuojama ir Valstybinių muziejų rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija, nors ja vadovautis turėtų visi vienodai.
Pasaulio muziejai savo darbo neįsivaizduoja ir be edukacinės veiklos. Į tai atsižvelgiama ir rengiant ekspozicijas. Ten net eksponatai išdėstomi įvairiame aukštyje, kad juos galėtų pamatyti visi vaikai, o mažiesiems įrengiamos net palypėjimo vietos. Ten nepamirštami ir neįgalieji. Lietuvoje, deja, nieko nepadaryta, kad, pavyzdžiui, aklieji galėtų susipažinti su eksponatu jį apčiupinėję. Nors ir yra priimta nutarimų dėl neįgaliųjų lankymosi sąlygų muziejuje gerinimo, tačiau iki šiol jie nėra įgyvendinti. Tiesa, į naujus muziejus vežimėliai jau gali įvažiuoti. Tai, žinoma, bendras visos visuomenės, o ne vien muziejų, rūpestis.
Dėl edukacinių programų buvo tartasi su Švietimo ir mokslo ministerija, kuri daugiausia suinteresuota jomis. Ji taip pat siekia, kad į šių programų kūrimą įsitrauktų kuo daugiau mokytojų, kad muziejininkai ir mokytojai dirbtų išvien, kad jos taptų mokymo ir bendrojo ugdymo programų dalimi. Prieš trejetą metų rimtai imtos įgyvendinti edukacinės programos davė labai neblogų rezultatų. Muziejininkai jau suprato, kad edukacinė veikla sudaro didelę jų darbo dalį.
Kitas dalykas - neišspręstos kai kurių muziejų žinybinės, organizacinės, ūkinės problemos.
Tačiau yra ir pozityvių dalykų - pradėjo veikti Signatarų namai, Lietuvos aviacijos muziejus, Nalšios muziejus. Aviacijos muziejus, įsteigtas prieš 10 metų, duris atvėrė tik dabar. Amžiaus statyba - Lietuvos nepriklausomybės signatarų namai - irgi turėjo pakankamai problemų, bet juose jau lankosi žmonės. Puikią informacinę reklaminę sistemą kuria Lietuvos dailės muziejus, į kurį turėtų lygiuotis kiti muziejai.
Manyčiau, kad tarp muziejų turėtų būti daugiau kolegiališkumo, reikėtų mąstyti ne tik apie savo kiemą, bet žvelgti plačiau, nepamiršti, kad yra Lietuvos muziejų tinklas.
Gerinant muziejų darbą daug galėtų nuveikti ir muziejų visuomeninės organizacijos - Lietuvos muziejų asociacija ir Savivaldybių muziejų direktorių bendrija. Manau, kad visuomeninės organizacijos - tai savotiška profesinė sąjunga, profesiniu pagrindu muziejus vienijanti jėga. Čia aptariamos visiems bendros problemos, kurias reikėtų kelti Kultūros ministerijos vadovybei ir pan. Žinoma, nacionaliniai, respublikiniai ir savivaldybių muziejai turi bendrų ir specifinių problemų. Svarbiausia, kad ir Asociacija, ir Bendrija dirbtų ranka rankon, kad turėtų bendrus tikslus, kad vieni nuo kitų nenutoltų, kad jaustųsi esantys viena šeima, turėtų bendrą tikslą vieningoje bendroje muziejų sistemoje. Norėtųsi, kad Asociacija vienytų ne tik valstybinius, bet ir visuomeninius muziejus, kuriems dažniausiai reikia tik nedidelės pagalbos ir patarimo. Galbūt Bendrijai reikėtų susitikti su mokyklų muziejininkais, įtraukti juos į savo veiklą, teikti jiems metodinę paramą.
Gerai, kad muziejininkai turi savo informacinį leidinį, iš kurio sužino apie kitų muziejų renginius, susipažįsta su norminiais dokumentais, metodine medžiaga, naujovėmis. Tik ar jis pasiekia visus muziejus, ar apie jį žino, pavyzdžiui, mokyklų muziejininkai? Siektina, kad jis būtų ne tik muziejininkų parankinis leidinys, bet ir išeitų už muziejų ribų. Leidinys galėtų būti netiesioginė muziejų reklama, kuri prisidėtų prie muziejų lankytojų gretų gausinimo.
Ir dar, šiomis bepinigėmis sąlygomis muziejininkams vertėtų mėginti įsigyti draugų tarp verslininkų. Verslo žmonės turi pinigų ir ieško savo vaidmens visuomenėje. Vakarų Europos muziejai turi savo draugų klubus, kviečiasi juos į renginius, rodo jiems visokeriopą dėmesį. Taigi muziejų rėmimas galėtų būti savotiškas savęs pristatymas. Be to, verslininkai įtraukiami į kultūrinių renginių organizavimą, o muziejai tokiu būdu gauna papildomų lėšų. Manyčiau, kad Lietuvoje tokia galimybė nėra iki galo išnaudojama. Muziejų draugų ar bičiulių klubai galėtų prisidėti prie muziejų finansinių išteklių gausinimo. Pagaliau nereikėtų pamiršti, kad niekur pasaulyje vien iš valstybės lėšų muziejai neišsilaiko, jie ieško ir rėmėjų. Ir niekur nuo to nepabėgsi...