TECHNIKOS PAMINKLAI LIETUVOS LIAUDIES BUITIES MUZIEJUJE 

2000-ųjų rugsėjo 8-17 dienomis Lietuvoje vyko Europos paveldo dienų renginiai. Kiekvienais metais jomis aktualizuojama viena iš kultūros paveldo sričių, siekiant įgyvendinti vieną iš svarbiausių Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos“ tikslų - žadinti piliečių kolektyvinę atmintį, perduodant būsimosioms kartoms mokėjimą dirbti, ypač atkreipiant dėmesį į kultūros vertybių apsaugos mokomąją ir auklėjamąją funkciją.
Kultūros paveldo dienos Lietuvoje surengtos šeštą kartą. 2000-ųjų metų renginiai buvo skirti technikos paveldui, kurio objektų nemažai sukaupta ir Lietuvos muziejuose.

Vytautas Stanikūnas
LLBM direktoriaus pavaduotojas

Lietuvos liaudies buities muziejus turi sukaupęs per 80 tūkst. eksponatų. Tik nedidelę jų dalį lankytojas gali pamatyti ekspozicijoje. Kiti saugomi muziejaus saugyklose. Nemaža dalis muziejinių eksponatų - buityje naudoti technikos objektai. Tai rankų darbą palengvinantys įrengimai bei mašinos. Kad ant stalo atsirastų duonos kepalas amžių bėgyje keitėsi ir tobulėjo derliaus nuėmimo ir apdirbimo technika - nuo pjautuvo, dalgio iki šiuolaikinio kombaino, nuo rankinio grudų trynimo panaudojant du akmenis iki vėjo, vandens ar garo jėga varomų malūnų. Tą patį galėtume pasakyti apie linų, vilnų, medžio, metalo apdirbimo, transporto priemonių raidą. Visi technikos įrengimai pasaulyje nuėjo ilgą evoliucijos kelią.
Į Liaudies buities muziejų iš įvairių krašto vietovių yra perkelta keletas didelių technikos objektų: 4 vėjo malūnai, vandens jėga varoma milo vėlykla, sėmenų aliejaus spaudykla, medinis maniežas ir kt.
Be jų, muziejuje saugoma arba eksponuojama per 60 įvairių mašinų, 10 staklių, 10 variklių, 18 kuliamųjų, 27 girnos, daug kitos technikos, per 100 vežimų, rogių ir kt.
Visi šie įrenginiai, mašinos yra fabrikinės gamybos arba vietos meistrų pagamintos.
Virš kitų muziejaus pastatų iškėlę sparnus vėjo malūnai plačiau buvo paplitę lygumų regionuose, kur teka lėtos upės ir sunkiau įrengti vandens malūnus. Pats didžiausias vėjo malūnas „atkeliavo“ iš Ukmergės rajono, Vaivadiškių kaimo. Tai sudėtingas įrenginys. Jis yra kepurinio tipo, nes gręžiant sparnus prieš vėją pasukama tik viršutinė malūno dalis vad. „kepurė“ (stiebinių malūnų sparnai gręžiami prieš vėją su malūno liemeniu).
Aliejinė - įrenginys aliejui spausti. Ant horizontaliojo spaudo supilti sėmenys sugrūdami vertikaliuoju spaudu (abu jie iš akmens), varomu arklio. Sutraiškyta masė kaitinama, iš jos sunkiu presu išspaudžiamas aliejus. Aliejinė atvežta iš Šakių rajono Griškabūdžio apylinkės.
Milo vėlykla - įrenginys milui sutankinti, išlyginti bei išblizginti. Milas veliamas jį daužant volu su mediniais krumpliais. Volą suka vanduo. Milas lyginamas įkaitintomis geležinėmis plokštėmis. Į muziejų milo vėlykla perkelta 1968 m. iš Šalčininkų rajono Paškonių kaimo.
Įdomi ir vertinga yra muziejuje eksponuojama bei saugoma vežimų kolekcija. Ji yra didžiausia Lietuvoje. Tai darbiniai bei išeiginiai vežimai, brikai, brikeliai, ilgvežimiai, fajetonai.
Dažnai lankytojai pageidauja arba priekaištauja, kad daugelis tų įrenginių neveikia, nenaudojami. Tektų priminti, kad daugelis jų jau savo darbą yra atidirbę, o kartais tai tik paskutiniai ir vieninteliai eksponatai, dar surasti ir išgelbėti. Juos paleisti į darbą reikštų juos galutinai sunaikinti.
Atsiradus galimybėms, t.y. įrengus patalpas, restauravus techniką, muziejus stengsis kuo daugiau technikos paminklų pateikti visuomenės apžiūrai.