Lietuvos Dailės muziejaus
Klaipėdos laikrodžių muziejus
Laikrodžių sukūrimo idėja gimė neatsitiktinai. 1977 metais Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje senovinių laikrodžių paroda, sudaryta iš klaipėdiečių kolekcininkų Vytauto Jakelaičio, Dionizo Varkalio ir kitų eksponatų. Paroda susilaukė didelio klaipėdiečių ir miesto svečių susidomėjimo. 1979 metais Lietuvos dailės muziejaus vadovų Prano Gudyno ir Romualdo Budrio iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių skyrius. Nuo tų metų skyriaus vedėju pradėjo dirbti dizaineris Romualdas Martinkus. Minėta paroda papildyta Dailės muziejaus laikrodžiais ir išplėsta. Ekspozicijos pagrindą sudarė XIX amžiaus pabaios - XX amžiaus pradžios laikrodžiai.
Įsteigus Laikrodžių skyrių, buvo pradėtas intensyvus mokslinis tiriamasis darbas, literatūros apie laikrodžių istoriją paieška. Tai buvo sudėtingas uždavinys, nes beveik visa literatūra buvo užsienio kalbomis. Daug čia nuveikė pirmoji Laikrodžių skyriaus mokslinė benradarbė Roza Šikšnienė. Iš atskirų gaunamų leidinių kruopelė po kruopelės buvo renkami laikrodžių istorijos faktai. Jie buvo lyginami, tikrinami. Tuo pagrindu buvo sudaryta chronologinė laikrodžių istorijos kartoteka, padėjusi pamatyti galimus Laikrodžių muziejaus sukūrimo kelius. Jų buvo keletas. Reikėjo arba parodyti laikrodžius pagal laiko matavimo principą, (Tolydiniu principu veikia vandens, smėlio ir ugnies laikrodžiai, periodiniu - saulės, mechaniniai ir kt.) arba pasirinkti kitą būdą - atskleisti laikrodžių genezę istorijos raidoje: kada ir kaip susiformavo atskiros laikrodžių konstrukcijų rūšys ir formos. Pastarasis kelias ir buvo pasirinktas Laikrodžių muziejaus kūrimo pagrindu, kadangi suteikė platesnes ir raiškesnes ekspozicijos sukūrimo galimybes. Informaciją apie laikrodžių konstrukcijų rūšis galutinai apdorojo fizikos - matematikos mokslų kandidatė Ona Kubiliūnienė. Ji parengė mokslinį darbą "Laiko matavimo prietaisų raida". Laikrodžių formų kitimą įvairių epochų raidoje išanalizavo dailėtyrininkas Petras Šmitas.
Kartu su moksliniu tiriamuoju darbu vyko kiti laikrodžių muziejaus kūrimo darbai. 1980 metais tuometinio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio iniciatyva muziejaus reikmėms buvo perduotas pastatas tuometinėje Maksimo Gorkio gatvėje nr. 12. Klaipėdos restauravimo - paminklų konservavimo instituto architektas Vaidotas Guogis pradėjo rengti pastato pritaikymo Laikrodžių muziejui projektą. Jį baigiant, remiantis laikrodžių skyriaus mokslinių darbuotojų parengtu teminiu Laikrodžių muziejaus planu, buvo pradėtas ekspozicijos projektas. Bendrą muziejaus dizaino koncepciją parengė dizaineris Romualdas Martinkus, ekspozicinių baldų ir jų išdėstymo projektą - Vilniaus "Dailės" kombinato architektas Arvedas Kybrancas.
Detalizuojant Laikrodžių muziejaus teminį planą, paaiškėjo, jog trūksta eksponatų. Norint akivaizdžiai parodyti laikrodžių konstrukcijų raidos istoriją, teko sukurti daugelio saulės, vandens, ugnies, smėlio laikrodžių modelius, mechaninių laikrodžių detales. Pagal dizainerio Romualdo Martinkaus projektus juos pagamino tautodailininkai Česlovas Martinkus, Viktoras Ivanauskas, Konstantinas Stanius, Dionizas Varkalis, dailininkas Valdas Petravičius. Dailės muziejaus restauravimo centre buvo restauruojami senieji laikrodžiai.
Laikrodžių konstrukcijų raidos istorija išdėstyta pirmojo aukšto keturiose ekspozicinėse salėse, o antrojo aukšto penkiose salėse laikrodžiai parodyti pagal formas ir stilius.
Kiekviena laikrodžių konstrukcijų istorijos dalis iliustruojama eksponatų pavyzdžiais (ugnies laikrodžiai - dagtys, ugnies laikrodžiai - žvakės, ugnies laikrodžiai - aliejaus lempos) ir atskirų eksponatų modeliais, tekstais, graviūromis, veikimo schemomis. Pastarosios medžiagos autoriai - Romualdas Martinkus, Alvydas Klimas bei grafikas Petras Gaidamavičius.
Pirmoje salėje pateikiama laikrodžių konstrukcijų raidos istorija, parodyta dviejose vitrinose, ir trumpa kalendorių istorija, atspindinti laikotarpį, kai para dar nebuvo daloma į valandas. Čia demonstruojami ir aprašyti primityvūs mėnulio, mėnulio - saulės ir saulės kalendoriai, taip pat sukurti primityviųjų kalendorių - medinio Sibiro kaištelinio ir odinio Pietų Amerikos mazgelinio - modeliai. Saulės kalendorių aprašymą papildo labai įdomūs lietuvių liaudies meistrų darbo lentelinio ir rodyklinio kalendorių originalai.
Saulės laikrodžiai užima tolimesnes penkias vitrinas. Tai šešėlio ilgio, šešėlio krypties, vertikalūs ir horizontalūs, sferiniai bei ekvatoriniai saulės laikrodžiai. Šiai temai atskleisti buvo sukurti keli III tūkstantmečio pr. Kr. egiptietiškų marmurinių šešėlio ilgio saulės laikrodžių bei žvaigždžių laikrodžių (noktiurnalų) modeliai. Saulės laikrodžių ekspoziciją papildo pirmosios salės centre įrengta kinetinė vitrina. Joje ant besisukančios plokštumos išdėstyti saulės laikrodžiai apšviesti lempute. Šių laikrodžių veikimo pincipas pagrįstas nuo gnamonų krintančio šešėlio judėjimu.
Vandens laikrodžių ekspozicija užima likusias pirmosios salės vitrinas. Jose parodyti ištekančio, pritekančio, persipilančio vandens laikrodžiai, vandens laikrodžiai su netiesiogine laiko indikacija bei vandens laikrodžiai - automatai. Vandens laikrodžių Lietuvoje nebuvo, ir pasaulyje jų išlikę labai nedaug. Norint akivaizdžiai parodyti šių laikrodžių konstrukciją, buvo sukurti keraminiai graikiškų klepsidrų modeliai, Azijos šalyse naudotų ištekančio bei europietiškų persipilančio vandens laikrodžių modeliai.
Antroje salėje eksponuojami ugnies ir smėlio laikrodžiai. Ugnies laikrodžiai rodomi trijose vitrinose. Tai ugnies laikrodžiai-dagtys, žvakės ir aliejinės lempos. Lietuvoje šių laikrodžių nėra išlikusių, todėl taip pat buvo sukurti modeliai: medinis kiniškas tiesios dagties bei žalvarinis spiralinės dagties ugnies laikrodžiai, įvairaus tipo žvakės (paprastos ir su garsine indikacija) bei trijų tipų aliejinės lempos. Šią ekspozicijos dalį įdomiai papildo originali kiniška XIX amžiaus smilkalinė ir dvi kiniškos vazos su metų laikų piešiniais. Panašios vazos galėjo būti panaudotos kaip kvapų laikrodžiai.
Smėlio laikrodžiai parodyti dviejose vitrinose - nuo seniausių iki dabartinių. Jų gamybai buvo naudojamas stiklas. Tai trapi medžiaga, todėl šių laikrodžių išliko labai mažai. Taigi buvo sukurti pirmųjų smėlio laikrodžių ir smėlio laikrodžių, sudarytų iš keturių stiklų, modeliai. Pagal tematinį ekspozicijos planą salės centre numatyta įrengti dizainerio Romualdo Martinkaus suprojektuotą didelį smėlio laikrodį. Jis turėtų būti apverčiamas atidarant muziejų. Smėlis turėtų byrėti visą muziejaus darbo dieną - iki uždarymo.
Laikrodžių muziejaus didžiąją rinkinių dalį sudaro mechaniniai laikrodžiai. Jų raida parodyta išsamiai. Pirmųjų XIII-XIV amžiaus mechaninių laikrodžių, kuriuose buvo naudoti svirtiniai nuleistukai, Lietuvoje nebuvo. Jiems parodyti buvo sukurtas tokios konstrukcijos modelis. Eksponuojamos ir atskiros mechaninių laikrodžių dalys: varikliai-svarsčiai ir spyruoklės, reguliatoriai-švytuoklės ir balansai. XIII-XX amžiaus mechaninių laikrodžių originalai, tekstai bei schemos ekspozicijos plakatuose detaliai atskleidžia atskirų išradimų bei mokslinių darbų raidą. Švytuoklinių laikrodžių vitrinose eksponuojami veikiančių įvairių konstrukcijų eksperimentinių švytuoklių modeliai. Salės centre eksponuojamas restauruotas veikiantis Klaipėdos senosios gaisrinės bokšto laikrodis, pagamintas 1856 metais Berlyne. Šalia jo - du pastatomi ant grindų švytuokliniai XVIII-XIX amžiaus laikrodžiai, pagaminti Lietuvoje.
Ketvirtoje salėje rodomi naujausi mechaniniai, elektromechaniniai, elektromagnetiniai, elektroniniai, kvarciniai ir kvantiniai laikrodžiai, vieningos laiko sistemos. Šios salės centre numatyta įrengti elektroninį laikrodį, kuris rodytų visų pasaulio laiko juostų laiką.
Tokiu būdu įrengta ekspozicija leidžia pamatyti ir suprasti, kokiais prietaisais matuojamas laikas ir koks ilgas bei sudėtingas tų prietaisų vystymosi kelias. Jo ištakos siekia seniausius žmonijos isorijos laikus, lydi mus šiandieną ir veda į ateitį.
Ekspozicijos, išdėstytos penkiose antrojo aukšto salėse, parodo, kaip ilgainiui kito laikrodžių korpusai, pradedant renesanso ir baigiant moderno stiliaus laikrodžiais. Visų stilių laikrodžių korpusų apdaila atspindi bendrus taikomosios - dekoratyvinės dailės raidos bruožus. Epochos stilių atspindi ne tik laikrodžių dizainas, bet ir specialiai parinkti tai salei taikomosios - dekoratyvinės bei vaizduojamosios dailės kūriniai. Kiekviena antrojo aukšto ekspozicijos salė turi ir spalvinį foną, būdingą epochos stiliui. Jį sukuria sienų, užuolaidų, medžiagos spalva ekspozicinėse vitinose. Kiekvienoje salėje epochos stilių paryškina to laikotarpio baldų komplektas.
Pirmoje salėje rodomi originalūs XVI - XVII amžiaus laikrodžiai. Muziejaus pasididžiavimas - XVI amžiaus sidabrinio laikrodžio korpusas. Manoma, kad šis laikrodis buvo pagamintas Vilniaus laikrodininkų ceche ir padovanotas Žygimanto Augusto dvarui. Šio laikrodžio korpuso forma ir apdaila atspindi renesanso apdailai būdingiausius bruožus. Laikrodžiai buvo gaminami panašūs į pastatus arba bokšto formos. Atskirai eksponuojami šešiakampiai dėžutės formos staliniai laikrodžiai. Vieną jų XVII amžiuje pagamino Vilniaus laikrodininkas Theodoras Tarasowigas.
Kitoje salėje eksponuojami baroko stiliaus laikrodžiai. Tai daugiausia konsoliniai, statomi ant grindų, sieniniai, židininiai laikrodžiai. Muziejaus ekspozicijoje matome žymių anglų meistrų Eardley Nortono, Williamo Rusto konsolinius laikrodžius, Franciso Wellso laikrodį, statomą ant grindų. Įdomus XVIII amžiaus šveicarų meistro Theodoro Perreto laikrodis, pagamintas pagal prancūzo meistro Charleso Boulle techniką.
Trečioje salėje rodomi rokoko stiliaus laikrodžiai. Šiam stiliui būdinga asimetriškos, tačiau išlaikančios pusiausvyrą, ritmą formos, lengvos linijos rokailis, įmantrūs ornamentai. Kaip tik toks yra XVIIIamžiaus prancūziškas židinio laikrodis su žvakidėmis. Vokiškas fajansinis židinio laikrodis stebina savo lengvumu ir grakštumu. Šioje salėje eksponuojama ir nedidelė kišeninių laikrodžių kolekcija.
Klasicizmas vėl atgaivino antikinio meno tradicijas. Paplito saikingai dekoruotos, simetriškos kompozicijos. Daugiausia buvo gaminami dviejų tipų laikrodžių korpusai: ant stačiakampio postamento sukomponuotos įvairios figūrinės kompozicijos ir triumfo arkos. Šioje salėje eksponuojami židininiai, staliniai prancūzų ir vokiečių meistrų laikrodžiai. Kišeninių laikrodžių kolekcijoje yra žymaus prancūzų laikrodininko Abrahamo Louis Breguet gamybos laikrodžių.
Ekspozicija užbaigiama eklektikos ir moderno stiliaus laikrodžiais. Rodomi staliniai ir židinio eklektikos stiliaus vokiečių firmos "Lenzkirch" ir Berlyno laikrodininko Conrado Felsingo laikrodžiai. Jų korpusuose aiškiai matyti susipynusios kelių istorinių epochų formos. Moderno stiliaus ekspozicijoje vyrauja sieniniai ir staliniaia laikrodžiai, serijiniu būdu pagaminti vokiečių "Gustav Becker" ir "Junghans" firmose. Didelė kišeninių laikrodžių kolekcija leido parodyti įvairiose šalyse pagamintus laikrodžius.
Laikrodžiai eksponuojami ir muziejaus holuose. Pirmojo aukšto hole eksponuojamas laikrodis - laiko žymeklis. Tokie mechanizmai buvo naudojami XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje fabrikuose. Šį laikrodį numatoma pritaikyti suvenyriniams muziejaus bilietams pažymėti. Atėjęs į muziejų lankytojas pats galės pajudinti laikrodžio svirtį ir atsispausti įrašą apie apsilankymą muziejuje. Šalia bus demonstruojamas šiuolaikinis japoniškas elektroninis, panašias funkcijas atliekantis laikrodis. Įdomus ir budinčio sargo pamainos darbo registravimo laikrodis. Budintysis specialiu raktu privalėdavo pažymėti laiką tam tikrais intervalais. Užrakintoje spintoje esantis mechanizmas popieriaus juostoje atspausdavo laiko parodymus. Tokiu būdu nustatoma, ar darbuotojas buvo darbo darbo vietoje. Antrojo aukšto hole eksponuojama XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios sieninių švytuoklinių laikrodžių kolekcija.
Laikrodžių muziejuje yra parodinė 99 kvadratinių metrų salė. Pirmoji čia surengta paroda buvo skirta laikrodžių gamybai Sovietų Sąjungoje. Šiuo metu veikia paroda, skirta laikrodžių muziejaus dešimtmečiui, atidaryta 1994 metų liepos mėnesį. Parodos pagrindą sudaro XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios laikrodžiai, jų detalės, įvairūs prietaisai ir mechanizmai, naudoti laikrodžių gamybai ir remontui. Surengti tokią parodą leido per dešimtmetį surinkta ir nuolatinėje ekspozicijoje nepanaudota laikrodžių ir įvairių įrankių kolekcija.
Laikrodžių muziejuje yra 1709 vienetai pagrindinio fondo ir 12 554 vienetai pagalbinės mokslinės medžiagos eksponatų. Jų apskaitai įdiegta kompiuterinė eksponatų apskaita leidžia detaliai aprašyti turimus laikrodžius. Didelį darbą šioje srityje nuveikė vyriausioji muziejininkė Irena Nenortienė.
Šalia muziejaus pastato buvo išlikusi XIX amžiaus parko dalis. Pagal teminį planą ji turėjo tapti kompleksine Laikrodžių muziejaus dalimi. Čia buvo įrengtas įvairiems muziejaus ir miesto renginiams pritaikytas uždaras kiemelis su veikiančiais saulės laikrodžiais. Architektas Vaidotas Guogis ir dizaineris Romualdas Martinkus parengė architektūrinį išplanavimo ir eksponatų išdėstymo projektą. Pagal Romualdo Martinkaus projektą 1989 metais kiemelio centre buvo įrengtas ekvatorinis saulės laikrodis, rodantis tikslų vidutinį Klaipėdos platumos saulės laiką. Tai originali nerūdijančio plieno konstrukcija apvalaus fontano centre. Ant fontano bortų sumontuoti žvaigždynų ženklai. 1991 metais pagal dailininkės monumentalistės Lolitos Sadauskaitės ir dizainerio Romualdo Martinkaus projektus buvo įrengta kompozicija Saulės kelias per žvaigždynus. Tai stilizuota florentietiškos mozaikos technika atlikta saulės sistemos žvaigždynų kompozicija. 1997 metais muziejaus kiemelio sienoje atlikta dar viena dekoratyvinė-monumentali kompozicija - Laikas ir Klaipėda. Jos idėja, kaip beje ir kitų čia esančių laikrodžių, buvo brandinama jau nuo muziejaus atidarymo. Atliko ją dailininkai Juozas Vosylius ir Angelina Banytė bei Romualdas Martinkus. Kūrinys užima net 62 kv. metrus sienos. Jos centre stovi nerūdijančio plieno gnomonas. Nuo jo driekiasi valandų padalų juostos ir skalė. Aplink ją išdėstyti įvairūs laiko simboliai, naudoti lietuvių tautodailėje. Kompozicijos akcentas - dviejų angelų, balto ir juodo, figūros, simbolizuojančios gėrio ir blogio kovą, šviesos ir tamsos kaitą, laiką. Kompozicijoje atgyja senosios Klaipėdos autentiški vaizdai, nugrimzdę į vandenį, o gal į laiką, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos
Tame pačiame kiemelyje ant grindinio matome horizontalų saulės laikrodį Išmatuok laiką savo šešėliu. Šis projektas buvo įgyvendintas 1999 metais. Jo kūrėjai ir įgyvendintojai L. Sadauskaitė, R. Martinkus. Tai lyg žaidybinis sumanymas vaikams. Atsistoję specialiai įrengtoje aikštelėje, muziejaus lankytojas galės savo šešėliu išmatuoti saulės laiką. Taip pat rengiami sferinio ir poliedrinio saulės laikrodžių projektai.
Saulės laikrodžių parkas pritaikytas įvairiems renginiams. Šalia parko esančiame pašto bokšte yra įrengtas varpų muzikos instrumentas - karilionas. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį bei šventinėmis dienomis čia vyksta varpų muzikos koncertai. Taip pat vyksta ir kiti renginiai. Kartu su Klaipėdos miesto valdybos kultūros skyriumi bei muzikos centru, talkinant muziejaus darbuotojams, rengiami įvairūs chorinės, pučiamųjų orkestrų muzikos koncertai. Pažymimos visos svarbiausios Klaipėdos miesto šventės. Parke apsilankęs miestelėnas kartu su svečiais gali maloniai praleisti laisvalaikį. Judanti šešėlių kaita saulės laikrodžių skalėse leidžia susimąstyti apie mus supantį pasaulį - Laiko akimirką ir begalybę.
Kita ne mažiau svarbi muziejaus veiklos kryptis - edukacinė veikla. Šiuo metu kuriama šios veiklos materialinė bazė. Moksliniai darbuotojai jau yra paruošę edukacinę programą, skirtą nuo darželinio amžiaus iki dešimtos klasės moksleivių istorijos, grožio, pasaulėjautos per laiko prizmę suvokimui ir ugdymui. Vedamos pamokos - paskaitos įvairiomis temomis, kaip Biologinis laikas. Gėlių laikrodis, Dangaus kūnai ir reiškiniai lietuvių mįslėse, Žiemos ir vasaros saulėgrįžos, Saulės laikrodžiai Lietuvoje, Saulės laikrodžių parkai, Laikrodis - taikomojo meno dalis ir kt.
Daug laiko skiriama muziejaus populiarinimui. Rašomi straipsniai į spaudą, kartu su įvairių Lietuvos radijo ir televizijos kanalų kūrybinėmis grupėmis rengiamos visokeriopos teminės laidos.
Laikrodžių muziejus - unikalus reiškinys. Nedaugelis pasaulio šalių gali pasididžiuoti tokiu muziejumi. Užmegsti tarptautiniai ryšiai su kitais tokio profilio muziejais ir jų mokslinių darbuotojų atsiliepimai leidžia teigti, jog Laikrodžių muziejus yra svarbus kultūrinio, mokslinio, filosofinio pasaulio pažinimo centras.
R. Martinkus:
Gimė 1956 m. Klaipėdoje
1969 - 1973 m.m. baigė Klaipėdos vaikų dailės mokyklą.
1974 - 1979 m.m. baigė Vilniaus dailės akademijoą, įgijo dailininko konstruktoriaus - dizainerio specialybę.
Nuo 1979 m. Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos laikrodžių muziejaus vedėjas.
Nuo t.m. įvairių projektų autorius ( Klaipėdos viešbučio, Klaipėdos santuokų rūmų, Klaipėdos dramos teatro, Palangos gintaro muziejaus, Lietuvos jūrų laivininkystės muziejaus, Nidos K. Mizgirio gintaro galerijos ir kiti įvairūs dizaino, koordinuoto firminio stiliaus, grafinio dizaino projektai).
Nuo 1986 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Nuo 1987 m. Lietuvos dizainerių sąjungos narys.
Nuo 1992 m. Art dizaino centro vadovas.
Nuo 2000 m. Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) narys.
E - m artcenter@takas.lt
