šiuolaikinio meno paroda neregiams ir silpnaregiams „muziejus neregiui“

Parodą aplankyti gali ir regintieji (grupė žmonių) užsisakę vadovą, tel. (8 ~ 37) 22 94 75.
Neregiams ir silpnaregiams ekskursiją veda Violeta Jasevičiūtė, mob. tel. 8 600 97 590.

2008 metų pabaigoje ekspozicija buvo atnaujinta. Ją papildė nauji kūriniai: Sigitos Grabliauskaitės „Tiesa užrištomis akimis“, Linos Jonikės „Natiurmortas“, Virginijos Kirvelienės „Miesto dangčiai“, Eimučio Markūno „Planetos gimimas“, Artūro Rimkevičiaus „Neįmanomas interjero elementas“ ir Algimanto Šlapiko „Papūsk katei į uodegą“. Darbus žymi originalios, Brailio raštu užrašytos, etiketės, kurias sukūrė stiklo menininkas Artūras Rimkevičius.Parodoje menininkai pristato modernistinius ir postmodernistinius kūrinius – skulptūrą, grafiką, tapybą, tekstilę, objektus ir instaliacijas. Darbuose atsispindi medžiagų, technikų ir žanrų įvairovė bei individualus kiekvieno autoriaus stilius ir mąstymas.

Iki šiol nė vienas Lietuvos dailės muziejus neturėjo nuolat veikiančios šiuolaikinio meno ekspozicijos, skirtos neregiams. Patys neregiai tvirtina, kad tokios parodos nėra ir Europoje. Paroda „Muziejus neregiui“ – tarsi įsisenėjusios skolos grąžinimas, kurį išpildo nuoširdus rengėjų ir dalyvių siekis suteikti galimybę nereginčiam muziejaus lankytojui susipažinti su šiuolaikiniu menu ir jo kūrėjais.

„Muziejus neregiui“ – ne vien retoriškas parodos pavadinimas. Tai pirmas žingsnis, realiai įgyvendinant siekį ir būtinybę įtraukti nereginčiuosius į šiuolaikinio meno pasaulio pažinimą.Šiuo metu joje galima „išvysti“ 19 menininkų kūrinius – tiek tradicinius, tiek šiuolaikinius. Eksoponuojami skulptūros, grafikos, tapybos, tekstilės, meninio stiklo objektai ir instaliacijos, atspindintys medžiagų, technikų ir žanrų įvairovę, skirtingą autorių stilių bei mąstymą.

Parodoje nepataikaujama nereginčiam lankytojui – meno kūriniai yra universalūs, t. y. vienodai įdomūs tiek regintiesiems, tiek neregintiesiems. Atsižvelgiama tik į vienintelį regos aspektą, todėl parodos koncepcija remiasi taktiliniu principu. Etiketės rašomos Brailio raštu, grafika pristatoma ne atspaudais ant popieriaus, o klišėmis, kuriose galima užčiuopti įrėžtą, išnuodytą piešinį, vaizdą ir pan. Kūrinių siužetai pritaikyti ir suaugusiesiems, ir vaikams. Atsiskleidžia šiuolaikinio meno galimybės – atraktyvumas, žaidybiniai elementai, kai kurie kūriniai nestokoja sveikos humoro dozės. Be regos (šiuo atveju – lytėjimo) įtraukiami ir kiti žmogaus pojūčiais – klausa, uoslė, skonis.

Parodai darbus sukūrė: Robertas Antinis, Arvydas Generauskas, Violeta Jasevičiūtė, Gintaras Kamarauskas, Virginijus Kašinskas, Kęstutis Lanauskas, Martynas Martišius, Evaldas Pauza, Žilvinas Pabrinkis, Darius Petrulis, Rolandas Rimkūnas, Danielius Sodeika, Algimantas Šlapikas, Vytautas Umbrasas, Lina Jonikė, Virginija Kirvelienė, Eimutis Markūnas, Artūras Rimkevičius.

Keletas faktų iš parodos kūrimo istorijos

1997 m. Nacionalinio M. K.Čiurlionio dailės muziejaus filiale – Paveikslų galerijoje – buvo surengta pirmoji Lietuvoje, o taip pat ir Rytų bei Vidurio Europos šalyse, paroda neregiams „Šeštojo pojūčio beieškant“, vėliau – akcija „Dienos sapnai“ (2002) bei edukaciniai projektai „Grafika. Nuo raižinio iki...“ (2001), „Menas + Menas bendrauti“ (2003–2008), kuriuose lankėsi ir aklieji.

Gimę intuityviai, be jokios išankstinės patirties ar pavyzdžių, paskatinti moralinių ir humaniškų nuostatų šie renginiai virto revoliucingomis gairėmis tolimesnei tokių idėjų plėtrai. Eksperimentinių projektų pagrįstumu galėjome įsitikinti, kai į Lietuvą buvo atvežta ir 2002 m. Lietuvos dailės muziejuje surengta paroda „Pajuskime gamtą drauge su Sezanu“ (kuratorė Francoise Reynette, 1995 m. Paryžiuje įkūrusi „Artesens“ organizaciją). Ant molbertų buvo išstatytos Sezano kūrinių reprodukcijos, o prie jų įtaisytos dėžės su įvairiais daiktais: pvz., prie natiurmorto – muliažiniai vaisiai, prie peizažo – skalda, žvyras, akmenukai... Tik kilo įtarimas, vargu ar taip įmanoma atpažinti Sezano tapybą, jo kūrybos unikalumą. Kažin, ar toks meno pažinimo kelias neklaidina nereginčio suvokėjo?Logiškesnė, informatyvesnė buvo kita „Artesens“ organizacijos paroda „Nuo Lespiugo ‚Veneros‘ iki Rodeno‚ Mąstytojo‘“. Joje buvo eksponuojamos antikinės Graikijos, etruskų, romaninio stiliaus, gotikos, renesanso ir kitų epochų skulptūrų kopijos, kurias neregiai galėjo apčiuopti. Tai vienas iš būdų supažindinti akluosius su senovės kultūros paveldu, tačiau pats kūrinių pateikimas neįtikino – skulptūros buvo supjaustytos į gabalus, kuriuos reikėjo sudėlioti į visumą tarsi Lego kaladėles. Pasak F. Reynette, taip buvo siekiama sustiprinti žaidimo elementą, kad neregys, konstruodamas atskiras dalis, pasijustų kūrėju. Tačiau parodos organizatoriai neatsižvelgė į tikrąjį skulptūros kūrimo procesą – tradicinė skulptūra lipdoma iš molio ar plastilino, arba drožiama, skaptuojama iš medžio...

Kelias į neregių pasaulį sudėtingas, tad nenuostabu, kad kyla įvairiausių sunkumų ar klaid, bet lyginant su prancūzų patirtimi, atrodo, kad mūsų pasirinktas būdas yra arčiau tiesos – suvokėme, kad vietoj originalaus kūrinio pateikti neregiui surogatą arba kitaip jį klaidinti yra neetiška. Būtent ši nuostata lėmė visų mūsų projektų neregiams pobūdį. 2006 metais muziejuje pradėjome rengti nuolat veikiančią ekspoziciją Muziejus neregiui“.

Parodos organizatorė ir kuratorė
Violeta Jasevičiūtė, mob. tel. 8 600 97 590.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus informacija ir nuotraukos