|
Vertingiausios Pasieniečių muziejaus
kolekcijos
I. Lietuvos pasieniečiai ir valstybės
sienos apsauga 1918–1940 m.
Labai svarbus Antano Strauko, Lietuvos Respublikos pasieniečio, fondas,
kurio vertingiausi eksponatai – Vyčio Kryžiaus ordinas ir Lietuvos
nepriklausomybės medalis, karinės ir ypač pasieniečio uniformos detalės,
Šaulių sąjungos nario atpažinimo ženklai, dokumentai, tarnybos atestacijos
lapeliai, tarnybinio ginklo dokumentai ir kt., daug originalių fotonuotraukų
su Klaipėdos krašto pasienio policininkų tarnybos, gyvenimo ir buities
akimirkomis.Antanas Straukas gimė 1898 m.
birželio 13 d. Gulbių k., Laukuvos valsč., Tauragės apskr. Tarnybą Lietuvos
kariuomenėje pradėjo 1919 m. 3-ajame artilerijos pulke. 1919 m. dalyvavo
kovose su bolševikais, 1920 m. − su lenkais, užsitarnavo vyresniojo
puskarininkio laipsnį. Apdovanotas Vyčio Kryžiumi (Nr. 1047) ir
Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu (liud. Nr. 20403). Išleistas į
atsargą, 1922 m. pradėjo dirbti Klaipėdos m. policijoje. 1930 m. gavo
vachmistro laipsnį. 1934 m. perėjo į pasienio policiją, dirbo Skirvytės, o
1935 m. − Rusnės (Šilutės aps.) pasienio postuose. Vokiečiams užėmus
Klaipėdos kraštą, A. Straukas perkeliamas į Labatmedžių (Švėkšnos vlsč.,
Tauragės apskr.) pasienio postą.
 |
Antanas Straukas
1938 m. |
1940 m. Lietuvą okupavus SSRS ir pasienio postus užėmus rusų kariuomenei,
A. Straukas kelioms dienoms iškeliamas į Šiaulius ir Žagarę, tačiau
panaikinus Lietuvos ir Latvijos sieną iš tarnybos atleidžiamas. Kurį laiką
slapstėsi, o prasidėjus karui 1941 m. birželio 23 d. buvo žiauriai nužudytas
rusų kariuomenės specialiojo dalinio budelių.
Antanas Straukas 1931 m. vedė Akviliną Stroputę. 1932 m. kovo 16 d. gimė
dukra Akvilina Danutė, 1933 m. rugpjūčio 24 d. – Barbora Laimutė, o 1936 m.
rugpjūčio 27 d. – Marija Meilutė, kuri, deja, ilgai neišgyveno – 1947 m.
mirė.
A. Strauko žmona Akvilina Straukienė (1906-1997), nuo 1940 m. liko našle su
trim mažametėmis dukrelėmis. Stropiai ir pasiaukojamai saugojo savo žuvusio
vyro atminimą. Nepaisant nuolatinio saugumiečių (NKVD-KGB) lankymosi namuose
ir kratų, sugebėjo išsaugoti daug šiandien mums vertingų daiktų,
fotonuotraukų bei dokumentų.
Neįkainojamos vertės muziejuje yra tarpukario pasienio policijos sargybos
viršininko Aleksandro Barausko, 1-osios sovietų okupacijos aukos,
tragiškosios 1940 m. birželio 15 d. nakties ir kitos tarnybos ir šeimos
fotonuotraukos bei jo dukters Onos Brasiūnienės perduota originali
fotonuotrauka iš Policijos šventės iškilmių Varėnoje 1936 m. Nuotrauka
daryta prie Varėnos Šaulių namų.
 |
Aleksandras
Barauskas
|
Aleksandras Barauskas gimė 1899 m.
liepos 15 d. Panevėžio apskr. Krekenavos valsč. Butrimonių k. neturtingų
ūkininkų šeimoje. 1920–1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, nuo 1929-ųjų
liepos – Alytaus baro pasienio policijoje, iš pradžių – eiliniu policininku,
vėliau sargybos viršininku. 1932 m. vasarą tarnaudamas Perlojoje susituokė
su Ona Bučinskaite (1914-2002). Gimė 2 dukros: Onutė (g.1933) ir Marytė
(1935-1993).
A. Barauskas saugodamas valstybės sieną tarnavo Perlojoje, Varėnoje ir
Ūtoje.
1940 m. birželio 15 d. ankstų rytą vyr. policininkas A. Barauskas, naktį
patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi savo bute. Butas buvo
mediniame vieno aukšto name, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė.
Ši būstinė buvo įkurta neseniai – 1940 metų sausio mėn., kai buvo baigtas
naujos – Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos – valstybės sienos
ženklinimas. Buvusi administracinė linija neteko prasmės ir Lietuvos
valstybės siena persikėlė į rytus. Už 100 m nuo namo buvo Baltarusijos
teritorija.
Sovietų kariai 3 val. 40 min. įsibrovė į Lietuvos Respubliką, atakavo Ūtos
sargybos postą. Apie 20 min. jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Po to
apie 20 raudonarmiečių prislinkę arčiau metė 2 granatas. Viena jų sprogo
prie namo langų. Įsiveržę į pastatą šešetas užpuolikų išsitempė vien
baltiniais vilkintį sargybos viršininką A. Barauską į kiemą. Čia pat prie
prieangio kirsta kardu. Pasieniečiui nugriuvus, šauta į galvą. Po įvykdytos
Lietuvos pareigūno egzekucijos sovietų kariai pasitraukė į savo pozicijas.
A. Barauskas vežamas į ligoninę mirė.
Naiviai tikėtasi ištirti šį precedento neturintį įvykį – suorganizuota 3
asmenų delegacija, kuri su balta vėliava nuvyko prie valstybės sienos.
Sovietai į kvietimą susitikti neatsiliepė. Lietuvos užsienio reikalų
ministerija 9 val. ryto įpareigojo atstovybę Maskvoje veikti taip, kaip to
reikalauja diplomatinė praktika.
Dar niekas Lietuvoje nežinojo apie Ribentropo-Molotovo paktą, apie tai, kad
jau seniai Lietuvos pasienyje pasirengusi Raudonoji armija laukia įsakymo
pradėti Lietuvos okupaciją. Jokie diplomatiniai protestai agresoriui jau
nieko nebereiškė.
10 val. baigėsi sovietų ultimatumo terminas ir prasidėjo Lietuvos okupacija,
neregėtas jos gyventojų genocidas.
Sovietų intervencijos auka pasienietis A. Barauskas ilgam buvo primirštas.
Tik 1992 m. Varėnos šauliai Gedulo ir vilties dieną A. Barausko žūties
vietoje pastatė atminimo kryži.
Žuvusio valstybės pareigūno atminimas buvo įvertintas ir istorinis
teisingumas atkurtas 2005 m., kai Lietuvos Respublikos Prezidentas įteikė
pomirtinį apdovanojimą A. Barauskui – Vyčio Kryžiaus ordino Didįjį kryžių,
kurį priėmė jo dukra Ona Marija Brasiūnienė. O Lietuvos gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centras žūties vietoje Ūtos kaime (Varėnos r.)
pastatė atminimo ženklą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos
rinktinės Dubičių užkarda 2006 m. birželio 15 d. buvo pavadinta Aleksandro
Barausko vardu.
Kasmet birželio 15 d. Varėnos r. Ūtos kaime, A. Barausko užkardoje ir
Perlojos kapinėse minimos Pasienio policijos Alytaus baro sargybos
viršininko žūties metinės.
 |
I parubežinio pulko
štabas 1922 m. |
Labai vertingos muziejaus fonduose saugomos širvintiškių Edvardo Romaškos,
Danutės Juškauskienės ir Onos Žukauskienės išsaugotos ir muziejui perduotos
jų tėvų – nepriklausomos Lietuvos Respublikos pasienio policininkų
Ipolito Ramoškos,
Baltraus Rakučio ir
Stepo Usavičiaus, saugojusių
administracinę liniją su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu, fotonuotraukos bei
Gražinos Martinaitienės perduotos jos dėdės pasieniečio
Antano Daukšio nuotraukos ir
asmeniniai daiktai, Balio Jakimavičiaus
sūnaus Algimanto perduoti archyviniai ir fotodokumentai. Duomenys ir
eksponatai apie Klaipėdos krašto pasienio policijos pakrančių apsaugoje
dalyvavusį
Mykolą Repšį – nenuilstančio
pasienio istorijos tyrinėtojo Algio Balaišio nuopelnas.
 |
Stepas Usavičius
1939 m. |
Stepas Usavičius gimė 1900 m.
balandžio 8 d. Drublionių k. Širvintų vlsč. Ukmergės apskr. 1926–1940 m.
tarnavo Pasienio policijoje. 1931 m. baigė Trakų apskrities pasienio
policijos mokomojo būrio I laidą.
S. Usavičius saugojo Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos ruožus:
1926–1927 m. – prie Kernavės; 1928–1930 m. – Drusių k Zarasų vlsč.;
1931–1933 m. – Garakolnės k. Giedraičių vlsč.; 1934–1937 m. – Sketerių k.
Musninkų vlsč.; 1938–1939 m. – Aleksandriškių k Giedraičių vlsč.; 1939 m.
perkeltas į Švenčionėlių vlsč.
1940 m. sovietų okupacinei kariuomenei nuginklavus Lietuvos pasieniečius, S.
Usavičius pėsčias grįžo į gimtąjį Drublionių kaimą. Vėliau su šeima gyveno
Širvintose, mirė 1966 m. vasario 19 d.
 |
Baltrus Rakutis
1939 m. |
Baltrus Rakutis gimė 1900 m. gegužės
6 d. Paberžės k. Deltuvos vlsč. Ukmergės apskr. Nuo 1919 m. – Lietuvos
kariuomenės savanoris, tarnavo iki 1921 m. pabaigos. Nuo 1924 m. iki 1940 m.
tarnavo pasienio policininku. Saugojo Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės
(administracinės) linijos ruožus Ukmergės, Trakų ir Alytaus baruose.
Po 1940 m. sovietų okupacijos su šeima gyveno Dailidžionių k. Širvintų r.,
kur dar prieškary kaip savanoris buvo gavęs ir turėjo žemės.
Mirė 1962 m. balandžio 2 d.
 |
Ipolitas Ramoška
1930 m. |
Ipolitas Ramoška gimė 1900 m.
balandžio 14 d. Motiejūnų k. Širvintų vlsč. Ukmergės apskr.
1927–1940 m. tarnavo Pasienio policijoje. 1931 m. mokėsi Zarasų apskrities
pasienio policijos mokomajame būryje. Saugojo valstybės sieną prie Lietuvos
ir Lenkijos demarkacinės (administracinės) linijos.
1940-ieji metai jį užklupo tarnaujant Barvaniškiuose, Šumsko vlsč. Kaip
prisimena buvusio pasieniečio sūnus Edvardas Romaška, sovietų kariuomenei
užėmus Lietuvą, kariai suvarė Lietuvos pasieniečius į Pasienio policijos
sargybos būstinę, ten juos nuginklavo, palaikė parą ir liepė išsiskirstyti,
neleisdami nieko pasiimti. I. Ramoškos šeima išvažiavo į Nečionių k. prie
Širvintų. Pats I. Ramoška slapstėsi. Nors šeimą keletą kartų buvo nuvežę į
NKVD surinkimo punktą, vis paleisdavo, norėdami sučiupti šeimos galvą. Taip
I. Ramoškos šeimai pavyko išvengti tremties.
1944 m. I. Ramoška su šeima persikėlė į Širvintas ir ten gyveno iki savo
mirties 1967 m. rugpjūčio 20 d.
Balys Jakimavičius gimė 1901 m.
rugsėjo 16 d. Bagdoniškio k. Kriaunų valsč. Rokiškio apskr. 1921 m. spalį
buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir pasiųstas į sanitarijos kursus,
veikiančius prie karo ligoninės. 1922 m. lapkričio mėnesį buvo suteiktas
jaunesniojo sanitarijos puskarininkio laipsnis ir B. Jakimavičius paskirtas
į 11-tąjį pėstininkų Vilniaus pulką. Toliau žinias gilino sanitarijos
puskarininkių kursuose, kur jam buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio
laipsnis. Nuo 1924 m. vasario B. Jakimavičius buvo paskirtas į Lietuvos
Didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulką. Tais pačiais metais – į
3-ąjį Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto pėstininkų pulką, kuriame ėjo
karo felčerio pareigas. 1924 m. spalio 19 d. sanitarijos viršila B.
Jakimavičius buvo išleistas į atsargą.
1925 m. B. Jakimavičius apsisprendžia tarnauti Klaipėdos krašto pasienio
policijoje. Tarnavo Karklininkų pasienio rajono eiliniu policininku.
Tarnyba Klaipėdos krašte buvo geriau apmokama nei kitose Lietuvos vietose.
Čia pasienio policijos eiliniam sargybiniui vachmistrui buvo mokamas
didesnis atlyginimas, butpinigiai taip pat buvo didesni. Kadangi Klaipėdos
krašte pasieniečiai sugaudavo žymiai daugiau kontrabandininkų, už tai nuolat
gaudavo piniginių premijų. Pasienietis B. Jakimavičius gana greitai
savarankiškai pramoko vokiečių kalbos ir išlaikė „kvotimus“, todėl už
svetimos kalbos mokėjimą pradėjo gauti 20 proc. algos priedą.
B. Jakimavičius buvo stropus, pareigingas, žinojo saugomos vietovės
ypatybes, sugebėjo pavyzdingai tvarkyti dokumentus, todėl greitai
užsitarnavo autoritetą tarp eilinių pasienio sargybinių. Šios savybės buvo
nuolat minimos kasmetinių pareigybinių atestacijų metu. 1934 m. vienas iš
pirmųjų Klaipėdos krašto Pasienio policijoje sėkmingai baigė dziudo imtynių
kursus – kovos su kontrabandininkais be šaunamojo ginklo būdą. Po kelių metų
buvo paskirtas į vyresniojo policininko – sargybos viršininko
pareigas.
1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Pasienio sargyboje ištarnavęs 13 metų, 1939 m. B. Jakimavičius nusprendė su
šeima persikelti į savo ūkelį ir pradėjo ūkininkauti.
 |
Mykolas Repšys
1932 m. |
Mykolas Repšys Klaipėdos krašto
pasienio policijos motorlaivio „Partizanas“ jūreivis – kulkosvaidininkas,
vėliau Biržų baro V (Saločių) rajono eilinis policininkas.
M. Repšys gimė 1909 m. gruodžio 7 d. Ruigių k. Veiviržėnų valsč. Kretingos
apskr.
Ypač pasižymėjo pilietine sąmone 1941 m., įsijungdamas į Birželio sukilėlių
gretas. Už iškeltą Lietuvos trispalvę Saločių miestelio parke buvo
raudonarmiečių persekiojamas ir žiauriai nužudytas 1941 m. birželio 28 d.
Pasieniečių muziejaus fonduose sukaupta nemažai nepriklausomos Lietuvos
pasienio policijos Zarasų, Utenos barų, Zarasų baro II (I eil.) rajono
viršininko, o vėliau ir baro viršininko atsargos karininko Blažio Vaickaus
tarnybos akimirkas menančių fotonuotraukų.
 |
Blažys Vaickus
1934–1935 m. |
Blažys Vaickus buvo tarp 66 Lietuvos
kariuomenės karininkų, paskirtų į sunkias ir atsakingas Pasienio policijos
rajono viršininkų pareigas. Jis iki pat Lietuvos valstybės sienos perkėlimo
į Rytus organizavo valstybės sienos apsaugą prie demarkacinės (nuo 1929 m. –
administracinės) linijos su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu Zarasų bare. 1941
m. birželio sukilimo dienomis Lietuvos priešų labai sunkiai sužalotas mirė.
B. Vaickus – viena iš 1941 metų birželio mėnesio stalinizmo aukų.
B. Vaickus gimė 1899 m. sausio 9 d. Petravo k. Daugėliškių vlsč. Švenčionių
apskr. Pašauktas į kariuomenę stojo į karo mokyklą. Baigė Karo mokyklos IV
laidą (1921 m.) ir paskirtas į 5-ąjį pėstininkų pulką. Nuo 1924 m. sausio
(išleistas į atsargą) pradėjo tarnybą pasienio policijoje, buvo Zarasų baro
II rajono viršininku ir šio baro viršininko pavaduotoju.
Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu,
Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
B. Vaickui tarnaujant prie demarkacinės (administracinės) linijos, kol
Lenkijos pusėje nebuvo sustatyti pasienio stulpai, ten stovėjusios gairės
lenkų pasieniečių būdavo įkyriai perkilnojamos, vyko neišprovokuoti šaudymai
iš Lenkijos pusės, grobti Lietuvos pasieniečiai. Visa tai teko patirti ir B.
Vaickui.
1940 m. vasario mėnesį B. Vaickus buvo paaukštintas – paskirtas Pasienio
policijos Zarasų baro viršininko padėjėju. Tačiau šias pareigas ėjo neilgai
– 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusi sovietų okupacija atnešė nelaimių ir
Pasienio policijos Zarasų baro tarnautojams. 1940 m. rugsėjo 17 d. Pasienio
policija, tuo metu pavadinta Pasienio milicija, buvo likviduota. B. Vaickus,
kaip ir kiti Pasienio policijos tarnautojai, atleistas .
1941 m. birželio 12 d. B. Vaickus Lietuvos priešų buvo smarkiai sužalotas –
sulaužyta krūtinės ląsta, pažeisti vidaus organai. Po penkių dienų mirė
Utenos ligoninėje.
Po B. Vaickaus mirties okupantai jo šeimą – žmoną Valeriją, sūnus Juozapą ir
Vytautą Blažiejų ištrėmė į Sibirą. Nebepakęsdamas sunkių gyvenimo
sąlygų tremtyje bei kankinamas Tėvynės ilgesio sūnus Juozapas pabėgo į
Lietuvą, tačiau NKVD buvo areštuotas, kalintas ir vėl ištremtas. Sūnus
Vytautas, išleistas mokytis į Klaipėdos jūrininkų mokyklą, buvo suimtas,
kalintas ir vėl ištremtas.
Po daugelio metų Pasieniečių klubo pastangomis abu broliai buvo surasti ir
nuo 2005 metų yra aktyvūs šio klubo nariai.
Muziejus gali didžiuotis savo fonduose turėdamas sienos apsaugos
aukštesniosios grandies karininkų tarnybos trofėjų bei fotodokumentikos. Jie
muziejuje atsirado taip pat buvusių pasieniečių vaikų ir vaikaičių dėka.
Juos muziejui padovanojo Kęstutis Virbalis, Gytis Žemaitis ir kt.
 |
Adomas Virbalis
(centre) 1938 m. |
Adomas Virbalis gimė 1896 m. gruodžio
24 d. Palangoje. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos
kariuomenę ir kaip turintis vidurinį išsilavinimą buvo nusiųstas į Vilniaus
karo mokyklą (nuo 1915 m. veikusią Poltavoje), ją baigė 1916 m., po to
paskirtas į pėstininkų atsargos pulką jaunesniuoju karininku. Po 1917 metų
vasario revoliucijos bei tų pačių metų spalio bolševikų perversmo Rusijoje
ir prasidėjusių neramumų bei netvarkos Rusijos kariuomenėje iš tarnybos
kariuomenėje pasitraukė. Grįžęs į Lietuvą įsijungė į nepriklausomybės kovas,
tapo Lietuvos kariuomenės karininku, 1919 m. jam suteiktas kapitono
laipsnis. Dalyvavo kovose su lenkais Vilniaus bataliono sudėtyje, 1920 m.
rugsėjo 22 d. mūšyje ties Beržininkais pateko į nelaisvę, iš kurios pabėgo
lapkričio mėn. 1920 m. gruodžio 11 d. A. Virbalis paskirtas II bataliono
vadu.
1922 m. A. Virbalis baigė Aukštuosius karininkų kursus (I laidą), tų pačių
metų rugsėjo 11 d. paskirtas II bataliono, kuriame jau laikinai ėjo
pareigas, vadu, o 1923 m. gegužės 22 d. jam buvo suteiktas Lietuvos
kariuomenės majoro laipsnis. 1925 m. išėjo į atsargą.
Nuo 1926 m. spalio A. Virbalis pradėjo tarnybą pasienio policijoje, iš
pradžių ėjo Šiaulių baro, vėliau Trakų baro II eilės rajono viršininko
pareigas.
Trakų baro pasieniečiai saugojo Lietuvos sieną prie administracinės linijos,
kurios dalis ėjo vaizdingais Neries ir Bražuolės upių krantais. Tačiau čia
buvo neramu – nuolat vyko susišaudymai, įvairios lenkų provokacijos, taip
pat ir gairelių, žyminčių administracinę liniją, perkilnojimas. 1931 m.
spalio 4 d. Pasienio policijos Trakų baro 5 rajono 4 sargybos saugomame
ruože prie Baltamiškio kaimo įvyko plačiai nuskambėjęs įvykis, kai lenkų
pasienietis iš pasalų nušovė Lietuvos pasienio policininką Jurgį Kybartą.
1932 m. A. Virbalis buvo paskirtas Pasienio policijos Trakų baro viršininku
ir juo ištarnavo iki pat baro išformavimo 1940 m.
Susigrąžinus Vilniaus kraštą, 1940 m. sausio 10 d. buvusio Pasienio
policijos Trakų baro viršininkas su savo 4 rajonais tapo priklausomas
Valkininkų apskrities viršininkui. Prie buvusio Trakų baro buvo prijungtas
vienas Alytaus baro rajonas. Naujas Pasienio policijos baras buvo pavadintas
Valkininkų baru, jo buveinė buvo įkurdinta Eišiškių mieste (Vilniaus g. 65
).
Tarnybos Pasienio policijoje metu A. Virbalis buvo apdovanotas Kariuomenės
savanorių kūrėjų, Lietuvos nepriklausomybės medaliais, 1938 m. – Lietuvos
didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai A. Virbalis iš tarnybos buvo
atleistas. Represijų tuomet išvengė. Tačiau antrosios okupacijos metu
1946 m. liepos 18 d. buvo areštuotas, apkaltintas pagalba aktyviam tautinio
pogrindžio dalyviui Mikui Ilgūnui. Sovietų karo tribunolas nuteisė A.Virbalį
2 metams lagerio ir 2 metams atėmė civilines teises. Kalėjo Karelijoje ir
1948 m. grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune. 1952 m. vėl pateko NKVD nemalonėn
ir per 24 val. turėjo su šeima išsikelti iš Kauno. Tuomet A. Virbalis su
šeima apsigyvena Alytuje, o į Kauną grįžto tik po Stalino mirties 1955 m.
ir iki pensijos dirbo buhalteriu degtukų fabrike „Liepsna“. A. Virbalis mirė
1980 m. Šeimoje buvo 3 vaikai: 2 sūnūs ir dukra. Jauniausias sūnus Kęstutis
yra Pasieniečių klubo narys.
 |
Petras Žemaitis
4 deš. |
Petras Žemaitis gimė 1892 m. kovo
1 d. Nemunėlio Radviliškyje Biržų apskr. Su šeima atsidūręs buvusiame
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Slucko mieste, 1912 metais baigė
aštuonias gimnazijos klases. 1912–1916 metais studijavo Tartu universitete.
Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė
Odesos 2-ąją karo mokyklą, įgijo praporščiko laipsnį ir paskirtas kuopos
vadu dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose. Po 1917 m. Spalio perversmo
Rusijoje 1918 m. P. Žemaitis grįžo į Lietuvą.
1919 m. P. Žemaitis vienas iš pirmųjų savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę,
buvo paskirtas Kauno, Mažeikių ir Vilniaus geležinkelio stočių karo
komendantu. 1921 m. jam suteiktas kapitono laipsnis. Paskutinės tarnybos
kariuomenėje pareigos – jaunesnysis karininkas 6-jame pėstininkų Pilėnų
kunigaikščio Margirio pulke, iš ten 1922 m. spalio 16 d. buvo išleistas į
atsargą.
1925 m. P. Žemaitis įsibarbino Vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto ir
apskrities viršininko įstaigos buhalteriu, o vėliau buvo paskirtas
Marijampolės apskrities viršininko padėjėju, Šakių apskrities viršininku.
1927 m. buvo perkeltas į Marijampolės miesto ir apskrities policijos vado
pareigas.
Nuo 1929 m. P. Žemaitis tarnavo Pasienio policijos Vilkaviškio baro
viršininku, Klaipėdos krašto pasienio policijos mokomojo būrio viršininku,
vėliau – vėl Vilkaviškio baro viršininku.
P. Žemaitis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV
laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos
nepriklausomybės medaliais.
Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. atleistas iš tarnybos P. Žemaitis
apsigyveno savo gimtajame Nemunėlio Radviliškyje, Biržų apskrityje. 1941 m.
birželio 14 d. buvo suimtas, atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į Rešotų
lagerį Nižnij Ingašo rajone Krasnojarsko srityje. Ten ir žuvo 1942 m. kovo
7 d.
P. Žemaičiui kalint lageryje, 1941 m. spalio 10 d. jam dar buvo iškelta
baudžiamoji byla. Jo šeima – žmona Marija, sūnus Gytis, duktė Regina Rasa
buvo ištremti į Svetlo Zelionoje Parbigo rajoną Tomsko srityje. Žmona tik
1957 m. grįžo į Lietuvą. Sūnui ir dukrai pavyko pabėgti į Lietuvą 1947 m.
II. Lietuvos pasieniečiai ir valstybės
sienų apsauga 1990–2009 m.
Tai pagrindinė Pasieniečių muziejaus kolekcija: dokumentai ir fotografijos,
savadarbė pirmųjų pasieniečių atributika ir darbo prietaisai, liudijantys
pirmųjų pasieniečių pasiaukojimą ir ryžtą stojant į nelygią kovą su
okupacine sovietine „karo mašina“: vieno pirmųjų atkurtos Nepriklausomos
Lietuvos pasieniečių – Vytauto Mikalausko asmeninis fotonegatyvų archyvas,
kuriame užfiksuoti pirmieji pasieniečių darbo saugant valstybės sieną metai
bei OMON‘ininkų nuniokoti pasienio kontrolės postai; 1990 m. atkurtos
Lietuvos Respublikos pirmųjų pasieniečių darbo organizavimo prietaisai;
pirmoji LR radijo ir telefono ryšio įranga; valstybės sienos žymėjimo ženklo
maketai, Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos valstybių sienos ženklų herbų ir
numeracijos lentelės; pirmieji datos spaudai, dedami į atvykstančiųjų į mūsų
šalį ir išvykstančiųjų asmens dokumentus, Lietuvos Respublikos vizos
spaudas, pirmieji asmens dokumentų patikros prietaisai; Kaliningrado
tranzito dokumentai ir vizos; Lietuvos trispalvė – pirmoji vėliava, iškelta
Medininkų kelio (M-1) pasienio poste 1990–1991 m. (šią vėliavą 1988 m.
Sąjūdžio mitingams pasiuvo būsimasis nepriklausomos Lietuvos pasienietis
Jonas Rimkevičius); buvusios SSRS valstybės sienos elektros signalizacinės
sistemos (ESS) elementai ir dalys; KAM Pasienio apsaugos tarnybos (PAT),
vėliau – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vėliava–vimpelas,
1991–1993 m.; PAT, VSAT ir vėliau – Pasienio policijos departamento prie VRM
(PPD) pareigūnų tarnybiniai pažymėjimai; asmenų, kuriems draudžiama vykti
per valstybės sieną, knyga, vadinamasis „Pasieniečio bloknotas“, ir daugelis
kitų vertingų valstybės sienos apsaugos naujosios istorijos eksponatų,
fotonuotraukų bei dokumentų.
III. Gintaro Žagunio (1957–1991) fondas
Gintaras Žagunis – pirmasis po
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo savo tarnybos vietoje žuvęs pasienietis.
Muziejuje saugomi ir eksponuojami dokumentai, fotonuotraukos ir asmeniniai
G. Žagunio daiktai; jo žūties vietos Krakūnų k., Šalčininkų r., stovinčio
paminklo maketas (skulptorius V. Gylikis, architektai L. Zibertas ir M.
Morkūnas). Pasieniečių muziejuje saugomų eksponatų sąraše yra ir šiuo metu
Dieveniškių pasienio užkardoje laikomas koplytstulpis, stovėjęs Krakūnuose
iki 2004 m. ir žymėjęs tą tragišką įvykį nuo 1991-ųjų.
 |
Gintaras Žagunis
1991 m. |
Gintaras Žagunis gimė 1957 m.
birželio 20 d. Pakruojo rajono Rozalimo miestelyje.
Nuo 1964 m. mokėsi Trakų mokykloje-internate, vėliau – Trakų 2-joje
vidurinėje mokykloje (dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje). 1975 m.
įstojo į Vilniaus statybos technikumą. Po pirmojo kurso pašauktas į
sovietinę armiją tarnavo statybos dalinyje prie Maskvos. Grįžęs 1980-aisiais
baigė statybos technikumą. Tais pat metais pradėjo dirbti Trakų restauravimo
dirbtuvėse, vėliau – Respublikinėje normatyvų tyrimo stotyje Vilniuje,
Komunalinio ūkio projektavimo institute. 1984–1989 metais tarnavo VRM
vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugos batalione. Prasidėjus
Sąjūdžiui, stengėsi organizuoti grupę darbovietėje, aktyviai dalyvavo
Sąjūdžio veikloje, įstojo į Šaulių sąjungą ir Demokratų partiją.
1990 m. lapkričio 11 d. pradėjo dirbti Krašto apsaugos departamento
Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulinės tarnybos baro pamainos
viršininku. Krakūnų pasienio poste Gintaras Žagunis budėjo šešis mėnesius.
1991 m. gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga
situacija. Nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o
pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos
Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams
Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. „Jei žūti, tai vienam, o ne
visiems“, – pridūrė jis.
Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį pasieniečio Gintaro Žagunio tykojo
mirtis – iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti sovietinio režimo pakalikai
nutraukė jauno žmogaus gyvybę.
G. Žagunis apdovanotas Krašto apsaugos departamento padėkos raštu. Po
mirties apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat Šaulių
Žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Gintaras Žagunis palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse šalia Sausio
13-osios ir Medininkų tragedijos aukų.
Įamžinant pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimą
Vilniaus rinktinės užkarda Poškonių kaime pavadinta Gintaro Žagunio vardu.
2001 m. ten atidengta paminklinė lenta. 2004 m. lapkričio 19 d. G. Žagunio
žūties vietoje Krakūnų kaime buvo atidengtas naujas granitinis paminklas.
IV. Asmens tapatybės dokumentų kolekcija
Viena pasieniečių darbo funkcijų – asmenų, kertančių valstybės sieną,
tapatybės dokumentų patikra. Šis darbas reikalauja kvalifikuoto pasirengimo
ir ypač kruopštaus ir atsakingo savo darbo suvokimo. Atliekant šią
procedūrą, turi atsiskleisti pareigūno tiek dalykiniai, tiek ir
psichologiniai sugebėjimai. Tiesa, pastaruoju metu, esant ypač aukštam
profesionalios technikos pasiekimų lygiui, pareigūno atsakomybės lygis
sumažėja, tačiau jokiu būdu neišnyksta.
Todėl ir asmens tapatybės dokumentų renkama kolekcija muziejaus fonduose
užima gana svarbią vietą tarp kitų eksponatų. Muziejus turi keletą
tarpukario Lietuvos piliečių asmens dokumentų pavyzdžių, nemažą kiekį XX a.
pabaigos įvairių šalių vizų pavyzdžių ir kitų įdomių dokumentų.
V. Lietuvos pasieniečių aprangos kolekcija
Tai Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos karininkų ir pareigūnų
įvairiu laiku dėvėtos uniformos ir uniforminės kepurės, emblemos ir kiti
atpažinimo ženklai, atspindintys pačios tarnybos istorinę raidą bei
uniformos vystymosi etapus. Viena vertingiausių yra 1990 m. krašto apsaugos
savanoriams, taip pat ir pasieniečiams išduota pirmoji uniforma, kurią
dėvėjo ir svarbiausių valstybės objektų gynėjai per 1991 m. sausio įvykius.
Savo uniformas muziejui yra perdavę dauguma pasienio apsaugai vadovavusių
žmonių: PAT viršininkas pulkininkas leitenantas V. Česnulevičius
(1956–2008), VSAT (KAM) viršininkas pulkininkas Jonas Algimantas Paužolis,
PPD vyriausiasis pasienio policijos komisaras Audronius Beišys, VSAT prie
VRM vadas generolas Algimantas Songaila ir dabar VSAT prie VRM vadovaujantis
generolas Saulius Stripeika.
Siekiant palyginti, kokias uniformas dėvi kitų valstybių pareigūnai,
muziejuje kaupiamos ir užsienio šalių karininkų ir pareigūnų uniformos ir
uniforminės kepurės, tarp jų yra dabartinės Estijos, Suomijos, Vokietijos,
Vengrijos pasieniečių uniformos, taip pat buvusios SSRS pasienio kariuomenės
karininko kasdieninės ir išeiginės uniformos komplektas.
Tekstą rengė Loreta Dumbauskienė
Spalvotų nuotraukų autorius – Kęstutis Norvaišas, senosios nuotraukos – iš Pasieniečių
muziejaus fondų
|
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
