Mūsų nacionalinė vertybė – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus, Nasrėnų kaimas, Kūlupėnų seniūnija, Kretingos rajonas

2011 m. vasario 28 d. – 2012 m. vasario 28 d.

2012 m. vasario 28 d. sukako 211 metų, kai Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, Telšių paviete gimė Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupas, tautos dvasios puoselėtojas ir palaikytojas. Šiandien jis mums vėl tampa nacionaline vertybe, kuria privalome didžiuotis.
Motiejaus Valančiaus darbų didybė

Žemaičių vyskupo (1801–1875) darbų didybė mūsų tautos kultūroje išryškėja, kai žinai, kokiu sunkiu laikotarpiu gyveno ir kūrė tautos naudai. Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos, tauta išgyveno dramatišką kovos dėl išlikimo laikotarpį. M. Valančius buvo pirmasis po 35 savo pirmtakų Žemaitijos vyskupų – bajorų, grafų, kunigaikščių – atėjęs iš šiaudinės valstiečių pastogės. Ištikimybę ir meilę valstietiškai prigimčiai išsaugojęs per visą gyvenimą. M. Valančiaus darbų didybę mūsų kultūrai nulėmė tai, kad jis buvo mokslo vyras ir kartu aukščiausias Lietuvos katalikų bažnyčios vadovas.
Pirmos, giliausios lietuvybės ir katalikybės šaknys slypi kaimiškoje būsimo vyskupo, švietėjo, rašytojo prigimtyje, lietuviško kaimo dvasioje. Valančių sodyba buvo turtinga: dviejų galų troba, apstūs ūkio trobesiai, klėtis, kalvė, du šuliniai, ūksmingi medžiai, sodas ir net... akmenų tvora. Gimęs laisvų valstiečių šeimoje, tėvai gyveno pasiturimai ir visus tris sūnus leido į mokslus. Namie pamokytą Motiejų tėvai atidavė į Žemaičių Kalvarijos vienuolių dominikonų keturių klasių mokyklą. Netrukus mokykla buvo pertvarkyta į šešių klasių mokyklą.
Šiandien skaitytojui būtų įdomios Motiejaus Valančiaus aprašytos ano meto jaunuolio mokslo ir buities sąlygos, nuotaikos: “ Mokinių tada buvo 318. Visi buvome paklusnūs, papiktinimų nebūdavo jokių. Mokėmės kiek tik beišgalėdami. Kalvarijoje nebuvo nei vaistinės, nei gydytojo, nei felčerio, nei perėnės, nelaimingus vaikus dažnai išberdavo, tik vasarą, ėmus maudytis, bėrimai pranykdavo. Kas dieną eidavome į bažnyčią primarijos, šventadieniais- primarijos, sumos, pamokslo ir mišparų klausyti. Advente - kas dieną rarotų ir primarijos. Išpažinties- kas mėnuo. Šv. Tomo Akviniečio dieną to šventojo paveikslą nešdavomės iš mokyklos į bažnyčią giedodami, procesijoje.<...> Profesoriai turėjo teisės būti mokinių teisėjais ir budeliais. Kiekvienas profesorius buvo viešpats, neprivaląs niekam atsiskaitinėti. Tačiau visi profesoriai, nors tokią turėjo galią, žmoniškai elgdavosi su mumis“.
1822 m. Motiejus Valančius įstojo į Varnių kunigų seminariją. Po dviejų metų, ją baigęs, persikėlė į Vilnių ir toliau mokėsi aukštesnioje kunigų seminarijoje. Vilniuje jaunam Motiejui labiau rūpėjo ne sielos, o pasaulio išganymo dalykai. Iš tolimo Žemaitijos kaimo kilusiam jaunuoliui prieš akis atsivėrė naujos pažinimo erdvės. Visas jo elgesys ir kalba buvo paženklinti kažkokiu nuostabiai patraukliu paprastumu. Pasižymėjo dideliais proto gabumais ir nepaprastu darbštumu. Baigęs mokslus pasiekė aukštus dvasininko postus. O tai liudija žinomą tiesą: gabus, darbštus, svarbiausia- suvokiantis savo pašaukimą, nepaskęsta kasdienybėje, o išsiveržia į prasmingos veiklos platumas. 1828 m. gegužės 16 d. Valančius Vilniaus katedroje buvo įšventintas kunigu, o nuo 1850 metų vasario mėn. Vatikano siūlymu ir Rusijos caro sutikimu Peterburge buvo įšventintas Žemaičių vyskupu.
Pirmą jį vyskupavimo dešimtmetį visas jėgas atidavė parapijų, bažnyčios reikalams. Jau 1851 m. aplankė 75 bažnyčias, o per kelias vasaras visą vyskupiją. Viską pasiryžo pamatyti savo akimis, o ne iš pageltusių popierių ar kitų pasakojimų. Ankstesni vyskupai leisdavo laiką sostinėse ar Alsėdžių salonuose, tad dabar daugelis tikinčiųjų pamatė... tikrą vyskupą. Minios parapijiečių sutikdavo ir išlydėdavo ganytoją su didžiausia pagarba. Vyskupo dėmesio centre buvo ne pramogos, o Katalikų bažnyčios reikalai.
Rado daug netvarkos ir apsileidimo. Per vyskupavimo laiką buvo pastatytos 49 bažnyčios, iš jų 30 mūrinių. Jis uoliai rūpinosi liaudies švietimu, steigė mokyklas, bibliotekas. Reikalavo, kad mokyklose būtų mokoma žemaitiškai ir lietuviškai. Kunigus ragino ir vertė šviestis, lavintis. Apsileidusius kunigus keitė naujais, ypač Dvasinę Akademiją baigusiais jaunais kunigais. Kai caro valdžia uždarė lietuviškas mokyklas, vyskupas ragino žmones mokyti vaikus namuose. Vargo mokyklos metais vyskupas įdavė lietuviui į rankas knygą- mokytis dvasios sveikatos.
Vyskupo rūpesčiu gimė blaivybės sąjūdis ( 1858-1864), nepakartojama knygnešystės
(1864-1904) epocha. Šios dvi akcijos neturėjo sau lygių ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje. Svarbiausias vyskupo uždavinys buvo žadinti pačių lietuvių atsparumo dvasią ir pasipriešinimą rusinimui. Vyskupas ne tik kitus ragino rašyti, bet ir pats kūrė. Vyskupas M. Valančius-lietuvių literatūros prozos pradininkas, pirmasis lietuvių pedagogas. Vienas tautinio atgimimo veikėjų Jonas Šliūpas, vertindamas M. Valančiaus nuopelnus, rašė, kad jis išmokė Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų. Po keliolikos metų, kai naujoji lietuvių inteligentija, kilusi iš kaimo, ėmė leisti lietuviškus laikraščius „Aušra“, „Varpas“ ir kt. ir per juos žadinti tautą, jau buvo kas tuos laikraščius skaito, o skaitydami sąmonėjo.

Ką mes turime šiandien?
Nasrėnuose veikia vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus, įkurtas A. ir B. Milašių sodyboje 1969 metais. Muziejaus įkūrėjai- tuometinis Kretingos muziejaus
direktorius Juozas Mickevičius, rajono kraštotyrininkas Ignas Jablonskis ir kraštietis, akademikas Adolfas Jucys. Dabar muziejui vadovauja entuziastingas Algirdas Čėsna. Muziejaus ekspozicija pasakoja apie vyskupo gyvenimą ir jo įvairiapusę veiklą. Sodyboje puikuojasi XVIII a. klėtis- liaudies architektūros paminklas. Sodyboje rasite vienintelį visoje Lietuvoje paminklą ...bulvei. 2009 m. muziejaus įkūrimo 40 - mečio proga išleistas Algirdo Čėsnos leidinys „M. Valančiaus gimtinės muziejus.“ Kasmet gegužę vyskupo gimtinėje vyksta tradicinė vyskupo M. Valančiaus raštų meninio skaitymo šventė. Kraštietė, poetė Marija Meilė Kudarauskaitė vėl mums primena, kad vyskupo mintys ir darbai ir šiandien mums reikalingi: „Vėl sugriaudėk debesų ambonoj: klaupkitės, prisiekt blaivybės ryžkitės! Vyskupe Motiejau! Geria vyrai, geria žmonos, o vaikai benamiai- kryžkelėse...“

Juozas Brazauskas

Juozas Brazauskas yra Lietuvos istorijos draugijos narys, Lietuvos istorijos vadovėlių autorius.