Jaunųjų kūrėjų jungtinė tapybos darbų paroda „Siluetai“

2011 m. vasario 15 d. 17 val. – kovo 5 d. 17 val.

JAUNŲJŲ KŪRĖJŲ JUNGTINĖ TAPYBOS DARBŲ PARODA „SILUETAI“

Energetikos ir technikos muziejus (Rinktinės g. 2, Vilnius)

2011 m. vasario 15 d. – kovo 5 d.

 
Kas yra siluetas? Terminų žodyne tai būtų „šešėlio pavidalu vaizduojamas daiktas“, tačiau mes sąmoningai iškreipėme šią savoką. Dabartinis amžius iškreipia mūsų vertybes, požiūrį, kai viskas, kas buvo šventa mūsų protėviams – mums tampa svetima.

Kodėl būtent „Siluetai“? Mes visi gyvename savo mažuose bestuburiuose pasaulėliuos, tarsi beorėje erdvėje – vakuumuose, kur dažnai nėra vietos naujoms idėjoms, kitokiai kultūrai, vienas kito tolerancijai, kur nuolat egzistuoja standartų barikados.

Ši paroda – tai protestas, akivaizdi sankirta tarp to, kas įprasta ir kas išgalvota; tarp to, ką atsinešame gimdami, ir to, ką išmokę išeiname; tarp to, ką duodame, ir to, ką gauname; tarp to, kas yra menas, ir to, kas yra toji Kūryba.

Švelniai vadinti „socialiniu projektu“ negalime, mes nesiekiame parodyti naujo požiūrio, atverti naujų durų į supratimą. Tai labiau primintų mandagų prašymą pamąstyti, kiek to, ką gauname iš aplinkos, iš esmės yra mums priimtina, ar taisykles kuriame patys, ar gyvename pagal mums primestas.

Ši mintis mus įkvėpė ištrinti užsistovėjusias ribas klausimuose:
Kas toji Kūryba? Kas tasai Menas?
Kur baigiasi kūryba ir prasideda menas? O gal tai tas pats?!
Kur baigiasi „gyvosios“ nenusavintos mintys ir prasideda manipuliacijos paveikti tušti žodžiai?
Kur ta plonytė riba tarp šviesos ir tamsos?
Kur baigiasi „NEGALIMA“ ir prasideda „GALBŪT“? Kada galime dėti tašką po žodžio „PABAIGA“?
Kur baigiasi riba tarp socialinio ir asocialaus meno?
Nes „Menas“ yra gyvenimas – ne egzistavimas.

Paroda – tai nėra atsakymas į užduotus klausimus ar profesionalaus meno pavyzdys, tai ne kas kita, kaip socialinio reiškinio – silueto idėjos interpretacija, klausimų svarbos akcentavimas, kur reikšmingiausia mintis, ne profesionalumo subtilybės. Svarbus pats procesas – ne rezultatas, tai tarsi ką tik užgimęs embrionas, stebintis Naująjį pasaulį per mažytį zondą. Taigi parodoje eksponuojami kūrybos darbai-eksperimentai su „pasimetusių“ momentų emocijomis, intymiais žiūrovo pasauliais – nuo nostalgijos persmelkto romantinio jaukumo iki nuogos ironijos, suliejant su siurrealistiniais, fantastiniais motyvais. Suvokimui ribų nėra.

Pagrindinis parodos „kūrybinis ramstis“: „Mūsų protas yra manipuliacinio žaidimo objektas, o pasąmonė – jo vergė, bet Mes ne menininkai, mes esame kūrėjai-ieškotojai“.

Parodos dalyviai