respublikinis vaclovo into akmenų muziejus

Kontaktai
Adresas: Salantų g. 2, Mosėdis LT-98271, Skuodo rajonas.
Tel./faksas (8 ~ 440) 76 352.
Tel.: (8 ~ 440) 76 291, (8 ~ 440) 76 311 (direktorius).
El. paštas: direktorius@akmenumuziejus.lt
http://www.akmenumuziejus.lt/
Direktorius – Evaldas Razgus.

Informacija lankytojui

Darbo laikas
Gegužės 1 d. – spalio 31 d.:
pirmadieniais – sekmadieniais 10–20 val.
Lapkričio 1 d. – balandžio 30 d.: 
pirmadieniais – penktadieniais 8–17 val.; pietų pertrauka 12–13 val.

Bilieto kaina:
suaugusiesiems – 5 Lt;
moksleiviams, studentams, pensininkams – 2 Lt.

Nemokamai:
neįgaliesiems įėjimas nemokamas.

Ekskursijos kaina:
po muziejų ir parką suaugusiesiems, moksleiviams, studentams, pensininkams (lietuvių k.) – 20 Lt;
po muziejų ir parką suaugusiesiems, moksleiviams, studentams, pensininkams  (užsienio k.) 30 Lt;
po Skuodo rajono istorines vietas, vietas su mitologiniais akmeninis (lietuvių k.) – 25 Lt;
po Skuodo rajono istorines vietas, vietas su mitologiniais akmeninis (užsienio k.) – 50 Lt.
Informacija teikiama tel. (8 ~ 440) 76 291.

Muziejaus paskirtis
Muziejus renka, kaupia, tiria, eksponuoja, restauruoja ir apsaugo įdomiausius, mokslui vertingiausius Lietuvos riedulius, atskleidžia jų gamtinę įvairovę, prigimtį ir mokslinę pažintinę reikšmę, mineraloginius ir petrografinius ypatumus, propaguoja gamtosaugines idėjas.

Rinkinys
Šiuo metu muziejuje eksponuojama daugiau kaip 150 tūkst. akmenų ir akmenėlių kolekcija – Lietuvoje paplitę Baltijos regiono uolienų rieduliai. Didžiausias muziejaus eksponatas sveria 50 tonų, mažiausias – vos kelis gramus. Restauruotame vandens malūne rasite kamerinę ekspoziciją. Joje pateikta geologiniai žemėlapiai, uolienų nuotrupų klasifikacija, suakmenėję gyvūnai ir augalai, iš įvairių šalių atvežti ir muziejui padovanoti akmenys. Čia taip pat eksponuojami iš žmogaus organizmo išoperuoti svetimkūniai, Lietuvoje augančių medžių skerspjūvių kolekcija.

Ekspozicijos

Kamerinė akmenų ekspozicija
Kamerinė akmenų ekspozicija veikia restauruotame malūne. Ekspozicijoje supažindinama su uolienų klasifikacija, rodomi geologiniai žemėlapiai, suakmenėję gyvūnai (fosilijos), iš įvairių šalių atvežti ir muziejui padovanoti akmenys, labai turtinga įvairių spalvų, sudėties ir frakcijų smėlių kolekcija. Čia taip pat eksponuojami iš žmogaus tulžies pūslės ir inkstų išoperuoti suakmenėję svetimkūniai.
Ši ekspozicija taip pat supažindina su ledynų istorija, žemės plutoje vykstančiais procesais, geologiniais procesais, žemės evoliucija ir gyvų organizmų atsiradimu, naudingomis iškasenomis ir jų panaudojimu.

Lauko ekspozicija
Petrografinę lauko ekspoziciją, išdėstytą 8 ha plote Bartuvos slėnyje, nuo miestelio skiria akmeninė tvora, tarsi savo rėžių pakraščiuose valstiečio sukrauta iš laukų nurinktų akmenų. Girnos, akmeniniai laiptai, takai, grindiniai, tilteliai, atraminės sienelės, stalai, skulptūros lankytojams rodo, kaip akmuo buvo, yra ir gali būti naudojamas. Muziejaus lauko ekspozicijoje yra apie 200 didelių riedulių. Visi jie į Lietuvą kartu su ledynais atslinko iš Suomijos, Suomijos įlankos, Alandų salų, Bosnijos įlankos ir Švedijos. Bartuvos upės slėnyje galima pamatyti visas Lietuvoje randamų riedulių atmainas. Rieduliai išdėstyti nuosekliai pagal kilmę, atskiromis grupelėmis, truputį įkasti į žemę, kad sudarytų natūralų riedulyno vaizdą.

Lauko ekspozicijoje eksponuojamos šios petrografinės genetinės riedulių grupės:
Pietryčių Suomijos ir gretimų Rusijos rajonų uolienų rieduliai;
Hoglando salų ir Suomijos įlankos dugno uolienų rieduliai;
Vidurio Suomijos pietinės dalies uolienų rieduliai;
Pietvakarių Suomijos uolienų rieduliai;
Alandų salų uolienų rieduliai;
Baltijos jūros centrinės dalies dugno uolienų rieduliai;
Bosnijos įlankos dugno uolienų rieduliai;
Šiaurės Švedijos uolienų rieduliai;
Vidurio Švedijos uolienų rieduliai;
Pietų Švedijos uolienų rieduliai.

Ekspozicijos suformuotos taip, kad čia atsidūręs pasijunti lyg būtum Švedijos šiaurėje ar pietinėje Suomijos dalyje – riedulių grupes jungia jotninio smiltainio plokščių takas. Šie smiltainiai susidarė Skandinavijoje prieš 0,6 milijardo metų iš biraus smėlio.
Riedulių įvairiaspalvius raštus dar labiau paryškina parko žaluma. Muziejaus dendrologinė kolekcija paskelbta valstybės saugomu objektu. Bartuvos saloje išdėstyti pagonybės laikus menantys dubenėti akmenys – aukurai.

Kultūrinė, šviečiamoji veikla
Švietėjiška veikla, kuria siekiama išryškinti Lietuvos eratinių riedulių etnokultūrinę reikšmę, praktinę svarbą;
Įvairaus pobūdžio renginių organizavimas.

Vaclovas Intas
Vaclovas Intas gimė 1925 m. lapkričio 14 d. Kivylių kaime, Skuodo rajone. Vaciukas savo džiaugsmais ir atradimais dalinosi su trimis už save vyresniais broliais Stasiu, Jonu, Juozu ir jaunėliu Pranu. 1946 m. šeimą užgriuvo skaudi netektis, staiga nuslinkus karjero šlaitui ir pasibaidžius arkliui žuvo tėvas.
Tais pačiais metais Vaclovas Intas įstojo į Klaipėdos Žemės ūkio mokyklą. 1949 metų rudenį Vaclovas išvyko mokytis į Kauno Valstybinį Vytauto Didžiojo universitetą, vėliau perorganizuotą į medicinos institutą. 1955 metais grįžo į Skuodo ligoninę, kur buvo paskirtas dirbti vidaus ligų skyriaus vedėju. 1957 metais paskirtas dirbti Mosėdyje.
Tada ir prasidėjo didieji darbai. Rankomis buvo iškasti nemaži tvenkiniai, tačiau vanduo juose nesilaikė. Teko jų dugną iškloti ką tik pradėta gaminti polietileno plėvele – tai buvo pirmas toks bandymas Lietuvoje. Pavyko jis sėkmingai, nes viskas buvo detaliai ir kruopščiai apskaičiuota. Tvenkiniuose neužilgo sužydo viena geriausių įvairiaspalvių vandens lelijų kolekcijų, plaukiojo paukščiai. V. Into gyvenamoji sodyba priminė atogrąžas.
1962 metų birželį vienu atsikvėpimu gaisras nušlavė visas 42 miestelio centrą bei seno vandens malūno tvenkinio pakrantes aptūpusias trobeles. Atsiradusią griuvėsiais ir nuodėguliais užverstą atšlaitę, gydytojo Vaclovo Into iniciatyva nutarta paversti skveru, žymiems krašto žmonėms, bei įvykiams įamžinti. 1965 m. apdovanotas garbės raštu už aktyvų gamtos apsaugos idėjų populiarinimą. Už nenuilstamą triūsą puošiant Mosėdį, skiepijant gyventojams meilę tvarkai, grožiui, Vaclovas Intas 1968 metais apdovanotas Visasąjungine Liaudies Ūkio Pasiekimų Parodos sidabro medaliu.
1971 metais pradėta užtvankos statyba ant Bartuvos upės. Darbai tęsėsi du metus, kartu buvo atnaujintas ir senasis malūno tvenkinys, sustumtos kelios salos vandens paukščių perėjimui. Virš 50 ha išsiliejęs tvenkinys pavadintas „Gulbių ežeru“, jo krikštatėviais išrinkti V. Intas ir darbų vykdytojas Ž. Kišonas. Per du metus buvo pasodinta keletas tūkstančių medelių ir krūmų iš V. Into asmeninio medelyno. Prieš patvenkiant tvenkinius, iškilesnėse dugno vietose, prie salų pasodinta apie 700 vandens lelijų, lūgnių, kurias iš sėklų išaugino gydytojas. Po kiek laiko didysis Mosėdžio tvenkinys V. Into iniciatyva įteisintas kaip vandens paukščių draustinis.
1972 metais upės vagos apsuptoje lankoje prasidėjo darbai, kuriems vadovavo gydytojas V. Intas. Statė akmenis lauko ekspozicijoje lygiai taip, kaip kalnuose nuo šlaitų juos išbarstė gamtos jėgos. Akmenys vis keliavo į Mosėdį. Jų buvo pargabenta apie 20 000. Visą kuriamą parką apsupo apie 400 m ilgio, 0,7 m aukščio akmeninė krautinė tvora.
1977 metais jam suteiktas Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Žymūno vardas.
1978 metais po visapusiškos rekonstrukcijos ir remonto pagarbia praeitimi atgijo ir vandens malūnas. Akmenų garbinimo banga iš Mosėdžio persirito per visą Respubliką ir už jos ribų. 1979 m. vasario 26 d. atsižvelgiant į parko populiarumą, jo mokslinę, kultūrinę bei estetinę-turistinę vertę buvo įsteigtas Valstybinio Gamtos apsaugos komiteto Respublikinis unikalių akmenų muziejus. Muziejaus direktoriumi paskirtas Mosėdžio ambulatorijos vyr. gydytojas Vaclovas Intas. Sunku buvo suderinti dvi vadovaujančio darbuotojo pareigas, ypač kai širdis labiau linksta prie gamtos, muziejaus. Lyg praplečiant akmenų muziejų, 1984 m. pietiniame Bartuvos šlaite, 6,5 ha plote pradėtas sodinti parkas. Jame pasodinta virš 5000 medelių ir krūmų. Gamta, žmogus, menas susiliejo į vieną visumą...
Žmonės V. Intą mini kaip reiklų ir griežtą gydytoją, paprastą ir nuoširdų žmogų.
1987 m. Indijos Respublikos gamtos apsaugos draugija suteikė Draugijos nario vardą.
1988 m. minint Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną V. Intui suteiktas Nusipelniusio gamtos apsaugos darbuotojo vardas.
1994 m. suteikta Valdo Adamkaus vardo premija.
1997 m. suteiktas Skuodo rajono Garbės piliečio vardas ir įteiktas Skuodo garbės piliečio ženklas.
1998 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio Ordinu.
2005 m. muziejui suteiktas Vaclovo Into akmenų muziejaus vardas.
2007 m. lapkričio 19 d. Vaclovas Intas mirė.

Istorijos fragmentai
Akmenų kraustymosi į Mosėdį pradžia sutampa su jauno gydytojo Vaclovo Into atvykimu vadovauti naujai ligoninei 1957 metais. Jo dėka Mosėdis ir akmuo tapo neatskiriamos sąvokos.
Kartą, lankydamas pacientus, gretimame kaimelyje jis pamatė apie 50 kg sveriantį akmenį, kurį pats dviračiu parsigabeno į ligoninės kiemą. Nuo tada ir prasidėjo didžioji gydytojo meilė akmenims. Vasarą prieš darbą jis dviračiu apvažiuodavo apylinkes, žymėjo įdomesnius riedulius, lankė skaldyklas, prašė melioratorių, kad paliktų jo pažymėtuosius. Dalį jų V. Intas pats susivežė vežimu, traukiamu ligoninės arklio. Žiemomis padėdavo Skuodo melioratorių technika. Kartais keliasdešimt tonų sveriančių akmenų kelionė į Mosėdį užtrukdavo beveik savaitę.
Ilgainiui, kai akmenys nebetilpo ligoninės kieme, gydytojas V. Intas pradėjo juos statyti gatvės pakraščiuose. Dar vėliau akmenys tapo ir pačių mosėdiškių sodybų puošmena, nors iš pradžių jie savo gydytoją vadino keistuoliu.
Po 1962 m. gaisro Mosėdžio centre nutarta žemesniosios šlaito dalies nebeatstatyti, o paversti šią vietą skveru, kuriame dabar didžiuliais akmenimis bei pasodintais ąžuolais pagerbti žymūs Žemaitijos ir Lietuvos vyrai, primenamos reikšmingos mūsų valstybės datos. Galiausiai gydytojui nebeužteko vietos siauroje ligoninės teritorijos erdvėje. Jam gimė idėja kurti akmenų parką palei Bartuvos upę.
Muziejaus–parko projektą parengė kraštovaizdžio specialistai Rūta ir Alfonsas Kiškiai, dendrologinę dalį – Genovaitė Prakapaitė. Projekto moksliniu vadovu buvo paskirtas profesorius, geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras Algirdas Gaigalas. Dešiniajame Bartuvos kranto slėnyje darbai prasidėjo 1972 m. Dar iki įkuriant muziejų, be didžiulės surinktos ledynmečio laikų riedulių kolekcijos, Mosėdyje jau augo apie 1000 rūšių ir formų augalų. Taigi vieno žmogaus žemaitiškas užsispyrimas, meilė gamtai davė pradžią muziejaus kūrimuisi.
1975 m. prasidėjo ir senojo malūno, kuriam jau virš 200 metų, restauravimo darbai. V. Into nuveiktais darbai domėjosi gamtosaugininkai, rašytojai, žurnalistai, mokslininkai. Apie Mosėdžio įdomybes rašė ne tik tuometinė sovietinė spauda, bet ir daugelis užsienio šalių laikraščių ir žurnalų. Po ilgų derinimų, susirašinėjimo ir pasitarimų 1979 m. vasario 29 dieną nuspręsta Mosėdyje įsteigti Respublikinį unikalių akmenų muziejų. Dabar muziejus pavaldus Aplinkos ministerijai.
1984 metais buvo pradėtas sodinti akmenų muziejaus parkas. 2000-aisiais metais muziejaus dendrologinė kolekcija paskelbta valstybės saugomu gamtos objektu. Joje yra 15 ypač vertingų augalų rūšių.
2006 m. akmenų muziejui suteiktas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejaus vardas.

Kitos žinios
Muziejaus steigėjas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.
Muziejaus projektą sudarė kraštovaizdžio architektai Rūta ir Alfonsas Kiškiai. Dendrologinę dalį parengė Genovaitė Prakapaitė. Mokslinis vadovas – profesorius, geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras Algirdas Gaigalas.
Kituose kraštuose tokių muziejų iki šiol nėra.

Iliustracijos iš Respublikinio Vaclovo Into akmenų muziejaus ir Danutės Mukienės