ekspozicija „Valstiečių buitis ir būtis“

Etnografinė ekspozicija išdėstyta dviejose salėse ir atspindi XVIII a. pab.–XX a. I pusės Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos valstiečių buitį ir būtį. Tokią ekspozicijos temą nulėmė sukaupti muziejaus rinkiniai, Šiaulių miesto bei regiono geografinė padėtis ir noras eksponuojant konkrečius daiktus atskleisti materialinį bei dvasinį valstiečių gyvenimą.

Pirmoji ekspozicijos salė skirta valstiečių buičiai. Joje dėmesį patraukia atviros interjero erdvės. Vienoje jų atkurta XIX a. pab.–XX a. pr. geroji valstiečio troba iš lauko (lentelių stogas, rąstinių sienų pertvaros) ir iš vidaus – tarsi iliustruojant to meto valstiečių gyvenimo būdą, kai tame pačiame kambaryje ir vaikai supami, ir šventųjų paveikslais papuoštoje „gerojoje kertėje“ prie balta staltiese uždengto stalo susodinami svečiai, kai šalia puikuojasi puošni rankšluostinė, o pasišviečiama reguliuojamo aukščio žibinčiumi. Iš baldų išsiskiria sena, 1863 m. datuota spinta. „Tikro gyvenimo“ įspūdį sustiprina dviejų moterų manekenai, aprengti miestietės ir žemaitės valstietės rūbais.

Kitoje atviroje erdvėje sukurta kamaros, dengtos nendrių stogu, aplinka su įvairiausiais namų apyvokos daiktais, o specialus, prietemos efektą sukuriantis apšvietimas dar labiau sustiprina kamarai būdingą vaizdą bei nuotaiką.

Lankytojo akis patraukia lietuviškos sodybos maketas. Vizualiai patraukli, subtiliomis meninėmis detalėmis sušildyta, apibendrinta lietuviška sodyba skatina pamąstyti, ką lietuviui visais laikais reiškė namai, apie kuriuos sukosi visas žmogaus gyvenimas. Ekspozicijoje siekta atskleisti namų, kaip pagrindinės šeimos buveinės, stabilaus ūkio vieneto, etninės architektūros ir tautinės kultūros židinio savitumą. Smalsesnis lankytojas būtinai pasidomės būdingiausiais pastatais bei kiemo elementais, įdomesnėmis sodybos detalėmis. Sodybos maketo autorius tautodailininkas Stasys Rudokas.

Ekspozicijoje taip pat pristatomi valstiečių namų apyvokos daiktai bei būdingiausi amatai: dailidžių, kailiadirbių, batsiuvių, kalvių, puodžių, aludarių įrankiai bei rakandai, apšvietimo priemonės, indai, skirti pieno produktams laikyti, pintinės, pintinėlės iš karklo vytelių, indai iš beržo tošies, liepos karnos, alksnio žievės.

Yra ir unikalių eksponatų, stebinančių savo senumu: 1759 m. datuota statinaitė, 1793 m. pagamintas oblius, 1852 m. datuotas rėžtukas.

Antroji ekspozicijos salė lankytojui suteikia galimybę įsigilinti į valstiečių pasaulėjautą, išreikštą per liaudies meną, kalendorinių švenčių papročius, krikščioniškosios valstiečių kultūros – sakraliosios liaudies skulptūros, mažosios architektūros – sferą. Pastaroji atskleidžiama per Užgavėnių kaukes, drožinėtas lazdas, prieverpstes, medinius žaislus-švilpukus, atsispindi audinių, mezginių, juostų, margučių, geležinių kryžių viršūnių, šventųjų skulptūrėlių formose, raštuose bei visa jungiančioje simbolikoje. Tarp šių eksponatų yra nemažai unikalių – tai 1887 ir 1891 m. datuotos prieverpstės su inicialais, 1897 m. datuota ir inicialais pažymėta krivūlė.

Pagrindinis šios ekspozicijos salės akcentas – Nukryžiuotasis, esminis krikščionybės simbolis, rodomas improvizuotame koplytstulpyje. Išskirtinė vieta ir dėmesys skiriami Pietai, Rūpintojėliui. Iš viso eksponuojama 50 šventųjų skulptūrų. Nemažai jų yra Latvijoje gyvenusio kunigo ir skulptoriaus Antano Rimavičiaus darbo. Jokioje dailės mokykloje nesimokiusio, bet visą gyvenimą skulptūras kūrusio drožėjo kūryba yra savita ir originali XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių ir latvių liaudies kultūros atšaka. Iš viso žinoma per 500 jo kūrinių, „Aušros“ muziejuje saugoma 175 vnt. autoriaus padovanotų darbų. 1997 m. išleistas dailininko Arūno Vasiliausko sudarytas leidinys-albumas „Antanas Rimavičius. Skulptūra. Kančių kelias“.

Ekspoziciją vainikuoja geležinės kryžių viršūnės, išdėstytos virš vitrinų stilizuotame natūralaus medžio lentų fone. Tai XVIII a.–XX a. pradžios eksponatai iš Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos. Seniausios viršūnės vėjarodyje kiaurapjūviu išmušta data „177... (paskutinis skaitmuo nulūžęs). Išskirtina ir viršūnė, kurioje data „1885“ išmušta horizontalioje kryžmoje.

2008 metų pabaigoje krikščioniškąjį valstiečių būties aspektą ekspozicijoje praturtino restauruotas unikalus dvipusis paveikslas, nutapytas nežinomo dailininko XVIII a. 2-oje pusėje. Vienoje paveikslo pusėje vaizduojama Švenčiausia Dievo Motina su kūdikiu, kitoje – Dievas Tėvas, laiminantis Šventąją Šeimą. Paveikslas galėjo priklausyti bažnyčiai ar domininkonų vienuolynui, galėjo būti naudojamas kaip bažnytinė vėliava ar dekoracija.

Ekspozicijos autoriai – Regina Tamašiūnaitė (ji ir ekspozicijos dailininkė), Skaistė Mockutė, Julius Vainorius, Gražina Didžgalvienė.