Gintaro Urbonavičiaus nuotraukos iš Literatūrinio A. Puškino muziejaus archyvo

Didelio populiarumo ir susidomėjimo susilaukė 2004 m. liepos mėnesį Literatūriniame A. Puškino muziejuje atidaryta XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios rusiškų virdulių kolekcija, iš asmeninio Vilniaus kolekcininko Vladimiro Lipniagovo rinkinio.

Parodoje eksponuota daugiau kaip 30 skirtingų formų ir talpos virdulių. Jie pagaminti iš įvairių vario lydinių Rusijos ir Lenkijos gamyklose. Didžiausio talpa – 20 litrų, mažiausio – 0,3 litro.

Parodos fragmentas	Literatūrinio A.Puškino muziejaus direktorė B. Saržickienė ir  kolekcionierius V. Lipniagovas parodos atidarymo metu”	Parodos atidarymo dalyviai prie stalo, kurio pagrindinis akcentas – rusiškas virdulys

Tyrinėtojai virdulių atsiradimą ir jų platų įsiliejimą į rusų buities kultūrą sieja su Petro I epochos reformomis bei metalo pramonės išvystymu Rusijoje. Vien Tuloje 1850 m. veikė 28 savarankiški fabrikai, pagamindavę daugiau negu 120 tūkstančių virdulių per metus. 1890 m. tokių fabrikų skaičius Tuloje jau viršijo 74. Virdulio (samovar) apibrėžimas jau sutinkamas ir to meto žodynuose: tai – „vandens virtuvas arbatai paruošti su kaminu ir įrenginiu žarijoms“.

XIX a. plačiai išplitę rusų buityje virduliai garsėjo formomis ir apdaila. Auksuodami, sidabruodami, puošdami savo gaminius porceliano, kaulo, medžio bei kitų juvelyrinių medžiagų detalėmis meistrai sukurdavo tikrus meno kūrinius. Specialiai rengtose meistriškumo parodose tuometinės Rusijos virdulių gamintojai varžėsi dėl aukščiausiojo meistriškumo pripažinimo – galimybės fabrikui savo gaminiuose naudoti valstybės herbą.

Būtų netikslu rusišką virdulį traktuoti tik kaip buities daiktą ar meno kūrinį. Tai neatsiejama rusų tautos buities kultūros ir gyvenimo būdo dalis. Jis atsispindi liaudies patarlėse, priežodžiuose, pasakose, taip pat ir didžiųjų rusų literatūros klasikų A. Puškino, N. Gogolio, A. Bloko ir daugelio kitų kūryboje.

Tekstą ir iliustracijas parengė Literatūrinis A. Puškino muziejus