ERNST MOLLENHAUER RYTŲ PRŪSIJOS TAPYBOJE

• Visiškai pagrįstai Ernst Mollenhauer vadintas žymiausiu Rytprūsių tapytoju ekspresionistu. Kaip joks kitas menininkas jis įkūnija XX a. pirmos pusės vokiečių meno istorijai reikšmingą, Nidos dailininkų koloniją, tapytojų rojų Kuršių nerijoje. Nuo trečiojo dešimtmečio pradžios jo asmenybė dvidešimt metų turėjo lemiamos įtakos Rytprūsių menui būtent paskutiniuoju dailininkų kolonijos raidos vaisingu tarpsniu, kai Nida jau priklausė Lietuvai 1923-1939m.
• Rytprūsių meno raidos lemtingo persilaužimo metu E. Mollenhauer užėmė vadovaujančią poziciją. 1913 m., prieš įsiplieskiant Pirmajam pasauliniam karui, jis pradėjo studijuoti Karaliaučiaus Menų akademijoje pas Richardą Pfeifferį ir akademijos direktorių Ludwigą Dettmanną. 1919 m. ketino ten pat tęsti ir užbaigti studijas. Nors akademija 1916 m. įsikraustė į nauja pastatą, nedelsiant reikėjo griebtis radikalių vidinių mokymo reformų. Vadovaudamas studentų judėjimui E. Mollenhauer su savo komilitonais aktyviai dalyvavo 1919-1920 m. reformose ir pasiekė, kad buvęs Karaliaučiaus Menų akademijos auklėtinis Arthur Degner dėstytų akademijoje 1920-1924 m. kaip vienintelis ekspresionizmo pakraipos
  atstovas. Šis laikotarpis yra vienas iš svarbiausių Karaliaučiaus menų akademijos istorijos epizodų.
• Su teisėtu pasididžiavimu 1919 m. gruodžio 5 d. jis rašė savo nuotakai Hedwigai Blode į Nidą: "Valio, šiandien vėl galiu švęsti pergalę visame fronte... Sausį Degner atvyksta į mūsų akademiją, dėstytojauti, jei tik nebus paskirtas direktoriumi (entuziazmo pagautas išsakė spėjimą, kuris, deja, neišsipildė. -aut. past.). Po visų pastangų kovoje už įstatų reformą tai ypatingas mano nuopelnas. Mečiau paskutinį kozirį prieš Wolffą (grafikos profesorius
  Heinrich Wolff 1902-1935 m. dėstė akademijoje ir atstovavo konservatyviajai srovei 1919-1920 m. nesutarimuose - aut. past.) ir kitus jo bendraminčius. Dabar tie žmogeliai, ko gera, labai smarkiai užries nosį. Tik pagalvok, Degner, kadaise iš akademijos pašalintas studentas! Nors visa jo laikų kova abiem pusėms daugeliu atžvilgiu buvo tik principo reikalas, dabar galiu ramia sąžine atsisakyti pareigų komisijoje. Tada ketinu apleisti akademija, ir iškeliauti kur nors toliau".
• A. Degnerio veiklos Karaliaučiuje reikšmė tik šiandien pamažu pradedama tyrinėti. Be E. Mollenhauerio prie žymiausių jo mokinių priskiriami Karl Eulenstein ir Erich Behrendt. Ateityje mūsų laukia ir nauji atradimai, tačiau daug kas dingo Antrojo pasaulinio karo ir pokarių laikų suirutėje. Ernsto Mollenhauerio kūryba jau plačiai ištyrinėta ir pristatyta parodose. Už tai esame dėkingi visų pirma dailininko dukrai Majai Ehlermann-Mollenhauer, kuri jau daugelį metų ištikimai ir sumaniai valdo tėvo kūrybinį palikimą, atverdama jo lobynus visuomenei.
• Žvelgdami į gana dažnai eksponuojamus E. Mollenhauerio kūrinius paprastai išvystame po 1945 m. sukurtus tapybos darbus. Už to slypi tragiška priežastis - beveik visi iki šių lemtingų metų nutapyti paveikslai buvo sunaikinti Nidoje baigiantis karui. Iš nedaugelio išlikusių kūrinių ir kelių reprodukcijų mums tenka susidaryti vaizdą apie ankstyvąją ir brandžiąją dailininko kūrybą. Čia aptinkame ne tik ekspresionistą ar vėlyvąjį ekspresionistą Mollenhauerį, nors, be abejonės, toks jis susiformavo 1919 -1922 m. Tačiau šis vaizdas nėra pilnas. E. Mollenhauerio mokytojais Karaliaučiuje būtent ankstyvuoju formavimosi laikotarpiu buvo Menų akademijos direktorius Ludwig Dettmann, Richard Pfeiffer, Olof Jernberg ir kiti. Prie jo kūrybos lopšio nuskambėjo, kitaip tariant, vokiečių realizmo ir natūralizmo motyvai. Impresionizmą jo savita maniera atstovavo didysis Rytprūsių dailininkas, meninių polinkių užtarėjas Lovis Corinth. Būtent jis įtikino E. Mollenhauerio tėvą leisti sūnui studijuoti Menų akademijoje. Taip atsiveria glaudžiausi E. Mollenhauerio ryšiai su Karaliaučiaus menine tradicija, kuriai priešindamasis jis Nidoje įkūrė "maištininkų lizdą". Šią dailininkų koloniją tapybos stilių įtakojančioje jos pozicijoje būtų galima pavadinti ekspresionizmo vartais Rytų Prūsijoje. 1923-1924 m. E. Mollenhauer iš savo uošvio Hermanno Blodes perėmė šios "kolonijos" branduolį, garsųjį menininkų viešbutį. Laiku jis tai padarė, sudarydamas sąlygas tęsti ekspresionistinę tradiciją šioje meno provincijoje A. Degneriui palikus Karaliaučių.
• Tačiau tai nereiškia, kad E. Mollenhauer norėjo įvesti Nidoje meno diktatūrą. Priešingai, tapytojų laisvė nuo pat pradžių buvo esminis dailininkų kolonijos komponentas. Čia menininkai galėjo pabėgti nuo daugybės civilizacijos varžtų, o senojo Hermanno Blodes dosnumas ir pasiryžimas iš daugelio jaunų, neturtingų dailininkų paimti keletą paveikslų vietoj užmokesčio buvo pagrindiniai ankstyvosios "kolonijos" bruožai. Vėliau, kai E. Mollenhauer ėmė vadovauti uošvio viešbučiui, kasmet vienam Karaliaučiaus Menų akademijos studentui buvo skiriama "Hermanno Blodes stipendija", kuri suteikdavo galimybę nemokamai paviešėti Nidoje. Įamžindamas Nidos menininkų kolonijos atminimą E. Mollenhauer nuveikė dar daugiau. Jis pastatė paminklą iš medžio kamieno su išraižytais trijų
  žymiausių menininkų kolonijos kūrimosi laikotarpio atstovų vardais: Pirmajame pasauliniame kare 1914-1918m. kritusiems dailininkams Ernstui Bischoff-Culm ir Hansui Beppo Borschke bei poetui Walteriui Heymannui atminti. Taip pat E. Mollenhauer sukūrė antkapinį paminklą, nepamirštamajam Hermannui Blode. Prabėgus daugeliui metų po senosios Rytų Prūsijos ir Nidos išnykimo 1945 m.jis šiai ypatingai menininkų vietovei sukūrė ir literatūrinį paminklą.
• Ernst Mollenhauer savo kūrybinius tikslus apibendrino šiais žodžiais: "Nuo pat jaunų dienų esu atsidavęs ekspresionizmui. Stengiuosi pavaizduoti objekto esmę visoje jo galimybių įvairovėje, tai yra, norėčiau įnešti savo vidinį jutimą į paveikslo raiškumą. Šį objekto išgyvenimą nenoriu išplėtoti į protu besiremiančią konstrukciją, o labiau intuicijos išgalėmis pasiekti tą formą, kuri, garbindama vis naują tvarinį, atras savo atitinkamą išraišką".
• Tapytojo vaidmuo tęsiant Rytprūsių meno tradiciją, po 1945 m. itin išryškėja turbūt ištikimiausiojo kūrybos interpretatoriaus, Berlyno meno istoriko Guenterio Kruegerio žodžiuose (1983 m.): "Didžiausias E. Mollenhauerio nuopelnas yra tai, kad jis atskleidė stebėtojui kraštovaizdžio (Kuršių nerjos ir Nidos, aut. past.) tikroviškumą įvairiausiomis išraiškos formomis. Tam jis liko ištikimas visą savo gyvenimą".
• Šiuos žodžius galima pritaikyti ir su Nida susijusių kūrinių atpažįstamam, apčiuopiamam turiniui. Vidinius vaizdinius dailininkas 1945 m. galėjo pasiimti su savimi, ir jie tapo jam tuo įspūdingesniais, kuo ilgiau stebėjo juos savo vidine akimi. Čia slypi ir ypatingas iš gimtųjų kūrybos vietų išvarytų dailininkų, pvz., Karlo Eulensteino laimėjimas. Šis vidinio matymo išskirtinumas kaip pavidalo raiškos išeities taškas, šis vėlyvojo ekspresionizmo fenomenas kartu yra ir Rytų Prūsijos tapybos tradicijų tąsos po 1945 m. savotiškas bruožas. Tai - ypatingas vaizduojamojo meno atsakymas į karo katastrofą Vokietijoje ir visoje Europoje po 1945 m. ir išskirtinis Rytų Prūsijos vaizduojamojo meno pasiekimas.

Jorn Barfod