ERNST MOLLENHAUER. GYVENIMO KELIAS IR KŪRYBA

• Gimęs 1892 m. rugpjūčio 27 d. Tepliuvoje / Tapiau Rytprūsiuose, Ernst Mollenhauer nuo pat ankstyvos vaikystės augo Karaliaučiuje. Senasis miestas prie Priegliaus upės, netoliese esančios Sembijos pakrančių peizažas ir Įsručio apylinkių derlingoje lygumoje išsidėsčiusios iš Zalcburgo ir Šveicarijos atkeliavusių jo protėvių didžiulės sodybos nuo pat jaunų dienų aštrino žvilgsnį į gamtą ir šio "Rytų" pasaulio esmę. Dar būdamas vaikas griebėsi pieštuko, netrukus ir aliejinių dažų. Iki 1945 m. jo motinos bute jau kabėjo vienas pirmųjų geriausių jo natiurmortų, nutapytas keturiolikmečio ranka. Nenumaldomai stiprėjo noras tapti dailininku ir studijuoti Karaliaučiaus Menų akademijoje. Pasiturintis tėvas nebuvo sužavėtas sūnaus ketinimais įgyti tokią nepatikimą profesiją ir būtų mieliau padėjęs baigti studijas universitete. Tačiau kai kartą jis parodė savo draugui Lovis Corinth keletą sūnaus piešinių, šis iškart įžvelgė jaunojo Ernsto Mollenhauerio gabumus ir parėmė troškimą, įstoti į akademija, vienu
  trumpu sakiniu: "Na, jeigu jis nori, tai ir leisk jam!". Galiausiai tėvas davė sutikimą, bet su ta sąlyga, kad gavęs vidurinį išsilavinimą Karaliaučiaus gimnazijoje sūnus bent metus pasimokytų komercijos garsiojoje Kleyenstuberio laivininkystės bendrovėje ir išmoktų nors šio to "protingo". Taip ir buvo. 1913 m. Ernst Mollenhauer pradėjo studijas Menų akademijoje pas profesorių Ludwigą Dettmanną, kuris naująjį savo mokinį dėl ypatingų gabumų atleido nuo tada privalomo metų bandomojo laikotarpio. Mokėsi profesoriaus Richardo Pfeifferio aktų klasėje ir grafikos bei skulptūros klasėje. Richard Pfeiffer savo
  jaunajį mokinį įtraukė ir į freskų tapybą Elbinge ir Tilžėje. Akademines atostogas Ernst Mollenhauer praleisdavo Sembijoje dailininkų Waldemar Roesler, Illies, Dellbrueck, Domscheit, Jernberg ir kt. draugijoje. Neilgai viešėjo ir Kuršių nerijoje.
• 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, nutraukęs visas studijas. Karo metais kuopos vadas Ernst Mollenhauer pabuvojo Lenkijoje, Rusijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Jo išsamus, piešiniais iliustruotas karo laikų dienoraštis 1945 m. prapuolė Nidoje. 1918 m. jis galėjo tęsti studijas Karaliaučiaus akademijoje ir 1920 m. tapo profesoriaus Arthuro Degnerio mokiniu-meistru ir gavo atskirą ateljė. "Karaliaučiaus menininkai grįžo iš Pirmojo pasaulinio karo. Ieškodami laisvės kelių norėjo nubraukti iš paskos besivelkančias akademiškumo draiskanas", - rašė studentų komiteto pirmininkas ir vienas iš menininkų susivienijimo "Der Ring" įkūrėjų Ernst Mollenhauer, 1919 m. kovą minėjimo kritusiems kare pagerbti proga atidaręs akademijoje parodą grįžusiems. Tais pačiais metais dėstytojai ir studentai nusprendė įvesti akademijoje naują tvarka,. Jie siekė ne tik administracijos struktūros pokyčių, bet ieškojo ir naujų meno išraiškos formų. "Jie neigė natūralias formas ir ieškojo naujų kelių.
  Jie atsisakė grožio. Norėjo ryškumo, aštrių potėpių, charakteringų bruožų, norėjo sukrėsti ir priversti išgyventi", - apibūdino rašytojas Kurt Pastenaci. Tai buvo aiškus kelias į ekspresionizmą. Apie šiuos klausimus diskutuota ne tik Berlyne ir kituose Vokietijos meno centruose, bet ir amžių sandūroje gimusioje Nidos kolonijoje, kuri įsikūrė seniai pagarsėjusiame "menininkų globėjo" Hermanno Blodes viešbutyje. Lovis Corinth ir Oskar Moll, ekspresionistai Max Pechstein ir Karl Schmidt-Rottluff bei daugelis kitų tapytojų dar prieš karą lankydavosi Nidoje, o dabar vis daugiau dailininkų traukė į šį pirmykštį ir didingą kraštą.
• 1919m. Ernst Mollenhauer įžengė į Hermanno Blodes namus ir pakliuvo tiesiai į smagią Joninių šventę. Ten jis susipažino su Hedvviga Blode, vienas Hermanno Blodes dukterų. Jie susituokė 1920 m. Uošviui priklausiusioje Elenos viloje Ernst Mollenhauer įsirengė ateljė, bet išsaugojo ir savo ateljė akademijoje. Su jaunąja žmona įsikraustė į nedidelį butą Karaliaučiuje, Karalių gatvėje. Ten virė šurmulingas menininkų gyvenimas, kai pardavus pirmuosius paveikslus ir susilaukus pripažinimo pasitvirtino jaunojo dailininko pasirinktas gyvenimo kelias.
• JAV gyvenusio brolio Franko pritarimu 1922 m. Ernst ir Heta Mollenhauer išvyko į Niujorką, pirma išsiuntę keletą dėžių su geriausiais paveikslais, kad būtų galima atidaryti parodą ir užtikrinti sau pragyvenimo šaltinį. Atvykus į Naująjį žemyną paaiškėjo, kad visi vengro prekiautojo meno dirbiniais globon atiduoti paveikslai paties saugotojo pagrobti ir
  prapuolė kartu su juo visiems laikams. Praėjo keli mėnesiai nepriteklių ir sunkaus darbo. Ernst Mollenhauer nutapė naujų paveikslų parodai vieno didelio viešbučio fojė. Viešbutis ir jame buvę paveikslai sudegė netrukus po parodos atidarymo, matyt, dėl draudimo machinacijų.
• Tačiau jaunasis dailininkas nebebuvo "geltonsnapis" ir greitai susirado įdomų ir gerai apmokamą darbą projektuojamų dekoracijų studijoje, kur piešė dekoracijų eskizus spektakliams Metropoliteno operoje. Taip atsirado nauji kūriniai, kuriuos jis kaip vienas iš pirmųjų Vokietijos dailininkų eksponavo Niujorko Dudensing galerijoje ir susilaukė palankių
  spaudos atsiliepimų.
• 1923 m. Klaipėdos kraštas, su juo ir šiaurinė Kuršių nerijos dalis atiteko Lietuvai. Šalis pateko į sunkią, ekonominę padėtį, ir iškilo grėsmė tradicijomis turtingo viešbučio gyvavimui. Ernst Mollenhauer su žmona grįžo į Nidą, o Jungtinėse Valstijose uždirbti
  doleriai padėjo išsaugoti viešbutį ir tęsti jo veiklą.
• Antrojo dešimtmečio pabaigoje Hermann Blode pasiligojo, ir jo pageidavimu Ernstas Mollenhaueris pamažu ėmė vadovauti senajai įžymiai menininkų buveinei. Iki 1945 m. jam pavyko išsaugoti ir puoselėti Nidos dailininkų koloniją.
• Kasmet vienas Karaliaučiaus Menų akademijos išrinktas jaunas dailininkas gaudavo "Hermanno Blodes stipendiją" ir vasarą be rūpesčių galėjo dirbti Nidoje.
• Grąžinus Klaipėdos kraštą Vokietijos reichui 1939 m. dailininkas ekspresionistas Ernst Mollenhauer apšauktas "išsigimusiu", jam iškart uždraudė rengti parodas. Didžioji Hermanno Blodes viešbučio paveikslų kolekcija du kartus pateko į "paveikslų šturmą", kuriam Ernst Mollenhauer priešinosi visomis išgalėmis. Pažintis su Thomu Mannu, ilgametis rūpinimasis rašytojo vasarnamiu Nidoje, svečių žydų priėmimas ir atsisakymas atverti viešbutį partijai kėlė jam nuolatinį pavojų būti suimtam gestapo.
• Spinduliuojančiai gražią 1944 m. vasarą ir rudenį Nidoje jau girdėjosi artėjančio fronto kanonados griausmas. 1945 m. sausį ir vasarį visi iki šiol sukurti Ernsto Mollenhauerio kūriniai buvo sunaikinti arba išgrobstyti į Nidą įžengusių tarybinės armijos dalinių. Tik keletas iki 1945 m. nutapytų paveikslų išliko Vakarų Vokietijoje. To paties likimo susilaukė
  ir nuo XIX a. pabaigos kaupta Hermanno Blodes viešbučio paveikslų kolekcija. Neskaitant keleto sudarkytų pastatų nugriautas ir pats Hermahno Blodes viešbutis su garsiąja menininkų veranda. Kadaise įžymi Nidos dailininkų kolonija nustojo egzistavusi ir šiandien gyvuoja tik meno istorijoje.
• Pabuvęs karo belaisviu Danijoje ir pagyvenęs anglų karo belaisvių stovykloje Šlezvige-Holšteine, Ernst Mollenhauer po ilgos nežinios rado savo šeimą 1945 m. rugpjūtį Giotingeno apylinkėse. Tų pačių metų rudenį pasitaikė galimybė apsigyventi Kaarste prie Neusso, Reino žemėje. 1950 m. įsikraustė į ateljė Diuseldorfe. Sugriautoje ir visiškai kitokioje aplinkoje jis turėjo pasiryžti ir iš nieko pradėti naują gyvenimą. Tai jam pavyko, tačiau vėliau daug keliavo po Vokietiją, Austriją, Prancūziją, Olandiją ir Šveicariją ieškodamas tolimo pakaitalo savo mylimai Nidai, kol pagaliau Keitume Sylto saloje įsirengė vasaros ateljė.
• Ernst Mollenhauer mirė 1963 m. Diuseldorfe, jo žmona Heta - 1973 m. Maince. Amžino poilsio atgulė ne Nidos kapinaitėse šalia Hermanno Blodes kapo, kuriam paminklą - ąžuolo kamieną su išdrožinėtu kryžiumi kadaise sukūrė ir pastatė pats Ernst Mollenhauer, o senosiose Keitumo kapinėse Sylto saloje. Virš jų kapo plaukia debesys, lekia vėjas, ir žvilgsnis nukrypsta toli per seklios jūros vandenis, lyg tai būtų Nidoje.
• Kai dailininkas praranda pusę savo gyvenimo kūrybos, niekas jam šito negali atstoti. Dar skausmingesnė yra menininko tėvynės netektis. Čia neišsiteksime nagrinėdami Ernsto Mollenhauerio kūrybą meno istorijos aspektu. Dabar eksponuojami paveikslai su kai kuriais Kuršių nerijos motyvais patys prabils stebėtojui apie gilų dailininko ryšį su šiuo kraštu tarp jūros ir marių, iki pat mirties teikusiu kūrybinių jėgų ne prisiminimų vaizdavimo prasme, bet šio Rytų gamtovaizdžio baigtinumo ir amžinybės suvokimu.
• 1951 m. laiške žmonai apie viešnagę Bretanėje rašė: "Kelionės pabaigoje darydamas išvadas galiu pasakyti viena: viskas gamtoje didinga ir gražu. Didingiausias man atrodo Nidos svajingumas, miškas, Baltijos jūra, palvė ir mūsų mažasis rožių sodelis. Mes neturime tėvynės, ir tai itin stipriai pajutau būdamas čia. Tačiau mes vis pasisemsime naujų jėgų ir išlaikysime jas, kad ištvertume iki galo. Manau, kad po visko, ką čia pamačiau, Nidos paveikslas manyje vėl tapo ryškus ir didelis, kad šie išgyvenimai suteikė man jėgų naujiems darbams. Ir mes abu, Tu ir aš, nė akimirkai neprarasim vilties ir su neišsenkančiu ryžtu įveiksime visas negandas".
• Po 1945 m. Ernst Mollenhauer niekada nebeišvydo savo tėvynės. Nepaisant viso skausmo ir ilgesio likimas jam buvo maloningas, apsaugojęs nuo bjaurių nuomojamų pastatų ir betonu išklotų takų per miestelį ir mišką vaizdo, nuo sunaikintos didžiosios vienybės tarp gamtos ir žmogaus, išnykusios nepakartojamos senosios Nidos ir Blodes viešbučio atmosferos. Liko jo paveikslai, jo kūryba, kuriai buvo ištikimas ir apie kurią viename savo interviu 1948 m. pasakė: "Nelengva rasti žodžius apie savo kūrybą, nes mano darbai turi kalbėti patys už save. Jie turėtų būti mano gyvenimo atspindys. Dievas davė mums sielą, kad jos džiaugsmui
  gyventume po aukštuoju dangumi. Norėdamas išreikšti susižavėjimą Dievo tvariniais, turiu leisti suskambėti sielai. Kiekvienas paveikslas, kurį sukuriu savo siela, turi būti skirtas Dievo garbei. Kūryba ateina iš vidinio instinkto, ir, tiesa, sakant, negaliu paaiškinti, iš kur tai ateina ir kas tai yra. Tačiau paveikslai perteikia ne vien išorę, bet atskleidžia ir mūsų skausmo, džiaugsmo ir liūdesio būsenas. Tai ir yra meno dvasingumas".
• Karaliaučiaus Menų akademijos 150-ojo jubiliejaus proga Kaliningrado meno galerijoje 1995 m. eksponuota didelė buvusio akademijos auklėtinio Ernsto Mollenhauerio tapybos darbų paroda. Dabar ši paroda eksponuojama Vilniuje ir Klaipėdoje, visai netoli Kuršių nerijos. Tai - lyg dvasinis dailininko sugrįžimas į karštai mylėtas gimtąsias kūrybos vietas tarp jūros ir marių. Nieko nereiškia prabėgę metai ir valstybių sienos, nes "gyvenimas trumpas, o menas nemirtingas!" Daug kas pasikeitė, Kuršių nerijos gamtovaizdis neteko daug savo grožio ir
  pirmapradiškumo, bet mokantys įžvelgti atras tai Ernsto Mollenhauerio paveiksluose. Už aiškiai matomų dalykų ir raiškos formų jis [žvelgė esmę, bandė ją atskleisti ir išsaugoti.

Maja E.-Mollenhauer