Vilniaus verbos
- vėlesnės kilmės, vertinamos kaip savita tautodailės šaka. Šio
fenomeno ištakų reiktų ieškoti miestiečių tradicijose - Vilniaus
amatininkų cechai puošdavo verbomis savo procesijas. Vėliau tokias
iš sausų gėlių bei žolynų pintas verbas imta šventinti kaip ir
tradicines bažnyčiose, minint Kristaus įžengimą į Jeruzalę
.
Kokių apie Vilnių būta verbų, atome
Kanuto Rusecko paveiksle Lietuvaitė su verbomis (1847), Mykolo
Elvyro Andriolio Verbų sekmadienyje (1872), Ferdinando
Ruščico 1913 metų liaudies meno ir amatų mugs spalvotoje afišoje
ir žurnalo Wieś ilustrowana viršelyje. Dailininkams verbos
buvo įdomios kaip papročių, tradicijų ir tautodailės objektas.
Parodoje eksponuojamos
verbos nupintos XX amžiaus 7-8 dešimtmečiais žinomų šio amato
meistrų iš Buivydiškių ir Sudervės apylinkių. Žaliava - sausos
laukų, miškų ir darželių gėlės, žolynai, javai (smėlinis,
darželio šlamutis, katpėdėlė, sausutis, kiškio ašarėlės,
kraujažolės, rugių varpos, avižos, motiejukai, smilgos, nendrės
ir kt.). Prie 40-60 cm ilgio lazdelės rišami natūralūs bei dažyti
įvairiaspalviai augalai. Vienoje verboje dažniausiai derinamos dvi
spalvos: raudona ir geltona; raudona ir balta, o kartais labai
drąsiai net kelios kontrastingos, tokios kaip raudona, violetinė,
žalia, balta ar pilkšva.
Populiarios volelio
pavidalo verbos. Pintos labai tampriai, jos primena rištinius
kilimus. Vienose seniausių - vadinamosiose rainelėse - ritmiškai
pasikartoja dviejų, trijų spalvų skersiniai ruoželiai.
Būdingiausi motyvai - rombeliai, trikampėliai, verbą juosiančios
įvijos, kripės. Žaismingi smulkūs koreliai, komponuojami tolygiai,
sudaryti iš pilkų ar žaliai dažytų motiejukų kilpelių. Juose
spindi rožinių ar baltų skaistenio pumpurėlių akutės.
Senieji verbų
pynėjai labai vertina vadinamąsias karališkas verbas, nes rišami
aplink lazdelę sulenkti motiejukai primena karūnėles. Kai rugių
varpos ar motiejukai pritvirtinami skirtinguose lazdelės šonuose,
verbos įgauna eglutės pavidalą. Iš sulenktų varpų ar motiejukų
sukuriami ažūriniai širdelių raštai. Į varpų sujungimus
įterpiami įvairiaspalviai gėlių žiedai.
Dekoratyvinės
sodrių spalvų Vilniaus verbos paskutiniais dešimtmečiais pražysta
gatvėse jau per Kaziuko mugę. Jos užtvindo miestą Verbų
sekmadienį prie Aušros vartų ir visų bažnyčių. Pašventintas
verbas žmonės nešasi namo.
Vilniaus verbos dabar
rišamos ne tik apie Vilnių. Kaip suvenyrai labai vertinamos
įvairių šalių turistų.
Margučiai
kaip ir verbos senovėje buvo gyvybės, derlingumo, gamtos pabudimo, o
krikščionybės laikais - Kristaus prisikėlimo, žmogaus dvasinio
atgimimo simboliai. Jie skirti didžiosioms pavasario šventėms -
Velykoms, Atvelykiui, o parapijose, kuriose švenčiami šv. Jurgio
atlaidai, kiaušiniai buvo marginami dar ir Jurginėms.
Tautosaka byloja apie
kiaušiniui teikiamą magišką galią: lietuviai žemdirbiai pirmoje
išartoje vagoje
XIX a. pabaigoje dar aukodavo kiaušinį Žemynai, po žiemos pirmą
kartą per Jurgines į laukus išgenami gyvuliai turėdavo peržengti
po tvarto slenksčiu padėtus du nedažytus ir du margintus
kiaušinius. Jei šie nesuduždavo, tikėta, kad gyvuliai bus sveiki
ir gražūs. Margučiai - gyvybingiausia lietuvių tautodailės šaka.
Nuo senų laikų lig pat šių dienų juos margina suaugę ir vaikai,
kaimo žmonės ir miestiečiai. Gal tik šiaurinėje Lietuvoje labiau
mėgstami vienspalviai velykaičiai.
Margutis - trapus
kūrinėlis. Vis dėlto parodoje galime pamatyti 30 margučių šimtamečių,
eksponuotų dar amžiaus pradžioje Lietuvių dailės draugijos
parodose. Per ilgą laiką jie, žinoma, neteko pirminio savo
gražumo. Kitą ekspozicijos dalį sudaro per 500 saugomų muziejuje
XX amžiaus 7-9 dešimtmečio margučių.
Dauguma meistrų
gyvena Vilniuje, Kaune, nors marginti kiaušinius išmoko savo
gimtuosiuose kaimuose. Dažo margučius dažniausiai tradiciškai -
juodalksnio bei kitų medžių žievėmis, pridėję rūdžių, arba
svogūnų lukštais. Vanda Giedrytė ir Uršulė Žekonienė,
dažydamos velykaičius, naudoja įvairiausius žolynus, uogas,
medžių žievę, išgaudamos aibę rusvų, žalsvų, gelsvų
atspalvių. Dažomi kiaušiniai ir cheminiais dažais. Jie ryškių,
kontrastingų spalvų.
Eksponuojami
išrašyti karštu vašku ir skutinėti margučiai. Skutinėtų
margučių raštai individualesni nei margintų. Izabelė
Filevičienė, Vanda Giedrytė, Nastė Liaudanskienė, Ona
Puodžiūnienė, Juozas Kmieliauskas skutinėja margučius kiekvienas
savaip. Vašku išrašyti margučiai labiau tradiciški, juose
savitumo kiek mažiau. Tarp įgudusių žinomų margintojų - Marytė
Banikonienė, Julija Daniliauskienė, Laimutė Garbulytė, Ona
Getautienė, Ada Mickuvienė, Stanislovas Prelgauskis.
Nors margučių
raštus tobulino ne viena karta, juose išliko pirmapradis gaivumas.
Raštai sudaromi iš buvusių tolimoje praeityje prasmingų
geometrinių ženklų ir simbolių. Darniai komponuojami taškeliai,
brūkšneliai, lankeliai, vingeliai, trikampėliai, rombeliai,
kryželiai sukuria dangaus šviesulių įvaizdžius -
nesuskaičiuojamas saulučių ir žvaigždučių variacijas.
Ritmiškai pasikartodami besivyniojantys apie kiaušinį žalčiukai,
gyvatukės, ragai, skiltuvėliai išryškina gražų kiaušinio
ovalą. Margučių raštuose atsispindi visas Velykų meto judrumas:
apeiginis margučių daužavimas, ritinėjimas, vaikų tarškynės,
lalautojų vaikštynės ir dainos.
Parodoje matome, kaip šių dienų margintojai pirma-pradžius
simbolius tobulai supynė su vėlesniais - augalijos, paukščių -
motyvais.
Tikimės, kad
eksponuojami margučiai paskatins parodos lankytojus susidomėti jų
raštais, pasimokyti spalvų derinių, o tyrinėtojus - įspėti juose
slypinčias mįsles, atskleidžiant naujus tautos kultūros puslapius.
Parodoje rodomą
kolekciją sudaro margučiai iš Lietuvių mokslo draugijos rinkinio,
margučiai iš Punsko (Lenkija), Marijampolės, Birštono, Jiezno,
Šiaulių, Kelmės apylinkių.
Žymiausi margintojai: Vanda Giedrytė, Julija Daniliauskienė,
Uršulė Žekonienė, Ona Getautienė, Ona Puodžūnienė, Nastė
Liaudanskienė, Laima Garbulytė, Ada Mickuvienė, Irena Jauniškienė,
Adelė Kulvičienė, Marytė Banikonienė, Stanislovas Prelgauskis.
Kolekcijoje yra
Vilniaus krašto verbos iš Buivydiškių apylinkių. Žymiausios verbų
rišėjos: Marija Vyšnevskaja, Sofija Tupokovskaja, Stasė
Tupikovskaja, Jadvyga Stankevič, Vanda Vaitechovskaja, Jadvyga
Kunicka.
Tekstas Aldonos
Stravinskienės
Nuotraukos Antano Lukšėno
