ARCHEOLOGIJOS
EKSPOZICIJA LIETUVOS PROISTORĖ
Eglė GRICIUVIENĖ,
Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja
Archeologijos
ekspozicija atidaryta 2000 m. balandžio 27 d.
Tai antrasis toks išsamus
proistorės pristatymas sostinėje. Ankstesnioji ekspozicija veikė nuo
1968m. vienoje iš aštuonių Naujojo arsenalo salių. Dabartinė ekspozicija
įsikūrusi dviejose Senojo arsenalo šiaurinio korpuso salėse.
Ekspozicinis salių plotas beveik 500 kv. m .
Ekspozicijos chronologiniai rėmai liko tie patys - nuo pirmųjų gyventojų
pasirodymo Lietuvos teritorijoje XI tūkst.pr.Kr. iki Lietuvos valstybės
susidarymo XIIIa. Dvi ekspozicinės salės lėmė patį eksponatų paskirstymą.
Jos labai skirtingos savo architektūriniu sprendimu, vaizduojamu
laikotarpiu, pačiais archeologiniais radiniais.
I salė sąlyginai pavadinta ,,Lietuva iki Kristaus. Salės architektūrinis
sprendimas gana komplikuotas - interjero baldus projektavo ne vienas
architektas. Pradinis E. ir V.Sipavičių variantas buvo keistas ir
tobulintas J.Zibolio ir ekspozicijos dailininkės D.Aleknienės. Tamsiai
raudono akmens grindys, ąžuolu faneruoti baldai suteikia salei
solidumo ir paslaptingumo. Iš pirmojo architektūrinio sumanymo liko
tik trys išgaubtos ekspozicinės erdvės.
Pirmojoje erdvėje eksponuojami seniausi paleolito ir mezolito
laikotarpio radiniai. Šalia eksponatų iš titnago bei kaulo yra 4
paleogeografiniai žemėlapiai, rodantys ledyno atsitraukimą ir mūsų
teritorijos formavimosi stadijas. Priešais eksponuojama didžiulis
mezolito laikų žynio kapo maketas. Antrojoje - centrinėje salės erdvėje
eksponuojama neolito laikotarpio archeologinė medžiaga, susijusi su
medžiokle, namų ūkiu, žvejyba, ankstyvąja žemdirbyste, menu-tikėjimais.
Muziejus turtingas Šventosios neolito gyvenviečių radiniais, kurių
unikaliausią ir brangiausią dalį sudaro dirbiniai iš medžio, kaulo
bei gintaro. Šie radiniai leido atkurti kiek pilnesnį žmonių buities
bei dvasinio gyvenimo vaizdą. Vėlyvasis neolitas parodytas fragmentiškai
- įspūdinga Pamarių kultūros keramika iš Nidos ir akmeniniais
kirviais. Pamarių kultūros ir baltiškų vietovardžių paplitimo žemėlapiai
leidžia susieti ekspozicinę medžiagą su baltų kultūros formavimosi
istorija. Paskutinėje salės erdvėje esantys ekspozicijos stendai
skirti žalvario ir ankstyvajam geležies amžiui. Kadangi šis laikotarpis
dar nėra turtingas metalo dirbiniais, todėl jis tapo labai natūraliu
akmens amžiaus tęsiniu.
II salė pavadinta ,,Lietuva iki valstybės susidarymo, čia esantys
eksponatai apima daugiau kaip tūkstančio metų pokristinės eros istoriją.
Salės architektas J.Zibolis vitrinų vidaus įrangą projektavo kartu
su dailininke D.Alekniene. Salės grindys šviesaus parketo, baldai
šviesaus medžio, o vitrinų viduje tiktai stiklo įranga. Stiklas
suteikė ekspozicijai lengvumo, o eksponavimui panaudotas antrasis
planas sudarė galimybę parodyti žymiai daugiau archeologinės medžiagos.
Ekspozicijos salė padalinta lyg į dvi dideles U pavidalo erdves, kur
vienoje parodyta gyventojų ūkio, kitoje - etninė istorija.
Žmonių buities, gyvensenos raida nuo I iki XIIIa. išdėstyta
atskiromis temomis, neatsižvelgiant į gentinius skirtumus. Taip
atsirado mainų-prekybos, žemdirbystės, metalurgijos, ginkluotės, raitelio
ir žirgo bei moteriškų darbų - verpimo-audimo ir keramikos temos. Dėl
vietos stokos ir galimos monotonijos teko kai ko ir atsisakyti. Kuklioje
vitrinoje išdėstyta buityje naudota keramika, o ritualinė keramika
eksponuojama prie tų genčių, kurių ji buvo naudojama. Šioje
ekspozicijos dalyje rodomi beveik vien darbo įrankiai, ginklai ir kiti
buities daiktai iš piliakalnių, gyvenviečių bei kapaviečių.
Kiek didesnę ekspozicijos dalį užima lietuvių tautos etninė istorija,
parodyta per V-XIIa. atsiradusias 9 baltų gentis: lietuvių, jotvingių-sūduvių,
aukštaičių, sėlių, žiemgalių, žemaičių, skalvių, lamatiečių
ir kuršių. Kiekvienos genties gyvenama teritorija pažymėta V-XIIa.
baltų genčių žemėlapyje (beje, ekspozicijos pradžioje atskirtas
I-IV a. senojo geležies amžiaus laikotarpis, papildytas to meto 6 kultūrinių
sričių žemėlapiu). Žemėlapių schemose pateikta laidojimo papročių
chronologinė kaita nuo inhumacijos iki kremacijos. Etninė istorija
parodyta tiktai pagal laidojimo paminklų radinius, beveik vien per būdingiausius
papuošalus. Eksponuojama po kelis kiekvienos genties vyrų, moterų bei
vaikų kapų kompleksus, kurie leidžia susidaryti pilnesnį konkretaus
individo vaizdą. Šiame kontekste atsirado ir kitos papildomos genčiai
būdingos įkapės - ginklai, darbo įrankiai. Kadangi nevienodai
archeologų ištirtos Lietuvos teritorijos dalys, todėl ne visos gentys
atspindėtos vienodai. Ekspozicija baigiama visų baltų genčių žemėlapiu
su karaliaus Mindaugo pirmosios Lietuvos valstybės kontūrais jame.
Atskirą ekspozicijos dalį sudaro aprangos nešiosenos rekonstrukcijos.
Šešios manekenų ,,šeimos, kurias sudaro vyras, moteris ir vaikas,
sukurtos pagal konkrečių kapų įkapes, eiliniam žiūrovui padeda
gyviau įsivaizduoti istoriją, kuri pristatyta autentiškais
eksponatais. Muziejuje eksponuojamos tikslios papuošalų ir ginklų kopijos,
drabužių rekonstrukcijos, sukurtos pasikliaujant logika ir palyginamąja
medžiaga. Papuošalų kopijas gamino K.Barišauskas, ginklus kalė V.
ir V.Kuzinai, drabužių rekonstrukcijas kūrė I.Vabalienė, avalynę
siuvo B.Jusčienė.
Šventiniais drabužiais aprengti elegantiški manekenai, ant skaidraus
stiklo meniškai sukomponuoti papuošalai, ant balto smėlio
dekoratyviai išdėstyti įkapių komplektai gali sudaryti pernelyg
estetizuotą vaizdą. Visa archeologinė informacija pateikta etiketaže.
Prašome šį kartą priimti tokį ekspozicinį variantą.
Tekstas Lietuvos
proistorė" parengtas pagal Muziejininkystės biuletenį",
2000 m. Nr. 2
