Šventės organizatorės Šiaulių
Aušros muziejaus archeologės Virginija Ostašenkovienė, Birutė Salatkienė
ir Audronė Šapaitė priklauso Lietuvos archeologijos draugijos iniciatyva
suburtai archeologų eksperimentatorių ir senųjų amatų meistrų komandai,
kuri senuosius amatus 1998 ir 1999 m. demonstravo Biskupino gyvosios
archeologijos festivalyje ir Volino Vikingų festivalyje (abu Lenkijoje) bei
1999 m.Gyvosios archeologijos dienose Kernavėje.
Be kitų muziejininkų renginyje dalyvavo vietos meistrai ir svečiai iš Latvijos.
Renginio dailininkė - Aušros
muziejaus darbuotoja Vita Andriulienė. Ji yra plakato,lankstuko ir dalyvio ženklo
dizaino autorė, rūpinosi lauko reklama. Šventės simboliu pasirinktas vienas
retesnių Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose saugomų eksponatų - raginė
Rupeikių buožė - dvasinės ar pasaulietinės valdžios ženklas.
Senųjų amatų diena vyko
miesto centre, prie Šiaulių Aušros muziejui priklausančio Žaliūkių
vėjo malūno, iš visų pusių modernių didžiulių pastatų apsuptoje
pievoje. Urbanistinį vaizdą kiek švelnino miestiečio akiai neįprastos
aplink malūną iš alksnio pastatytos, nendrėmis dengtos pašiūrės. Jų statybą
organizavo muziejininkas Julius Vainorius. Ši vieta buvo pasirinkta dėl to,
kad lankytojams būtų patogiau pasiekti šventės vietą ir kad šalia būtų
pastatas, kuriame galima susidėti daiktus ir pasislėpti nuo lietaus.
Žiūrovai galėjo pamatyti
kasdienius darbus ir verslus nuo akmens amžiaus iki viduramžių. Kiekvienas
meistras rodė tai, ką geriausiai moka. Ruslanas Aranauskas iš Lietuvos
liaudies buities muziejaus demonstravo senovinį gintaro apdirbimą, VU studentas
Evaldas Babenskas kalė žalvarinius papuošalus, Raimonda ir Vytautas
Ramanauskai iš Mažeikių muziejaus darė indelius iš beržo tošies.
Puodus gamino Virginija Ostašenkovienė
iš Šiaulių Aušros muziejaus ir Vygantas Jazerskas iš Lietuvos
liaudies buities muziejaus. Tik Virginija gamino senesnių laikų puodus - juos
lipdė rankomis, o Vygantas žiedė specialiai šiai šventei pagal Aušros
muziejuje saugomą originalą pagamintu žiedimo ratu. Nuo pat ryto puodai degė
netoliese sukurtame lauže.
Renginyje gausiai dalyvavo
Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato muziejininkai. Viduramžių
apavą siuvo Dalia Vaičiūnienė, verpstuku linus verpė Dalia Grigonienė, vertikaliomis
staklėmis audė Valda Lapėnaitė. Gražina Vadišienė savo sugebėjimus
demonstravo apdirbdama ragą ir Kernavėje rastu raginiu antspaudu
ornamentuodama tošį. Varnalėšų sriuba ir molio apvalkale kepta žuvimi
kolegas meistrus ir lankytojus vaišino senovinių valgių žinovai Aleksas ir
Daiva Luchtanai.
Prie Luchtanų šeimynos
pagaminto maisto derėjo ir Alfredos Petrulienės iš Panevėžio kraštotyros
muziejaus ant įkaitintų akmenų kepti duonos paplotėliai.
Šiauliečių būrys irgi buvo
nemažas. Profesionali siuvėja Audronė Salatkaitė ir Šiaulių universiteto (ŠU)
studentė Vilma Petraškaitė rodė, kaip senovėje buvo siuvami drabužiai, demonstravo
archeologų tyrinėjimų metu kaimyniniuose kraštuose aptiktų drabužių siūlų
tipus, mažų drobinių marškinių, kelnių pavyzdžius. Kvadratinėmis plokštelėmis
vilnones juostas vijo ŠU studentė Kristina Užkurytė ir mokytoja iš Kurtuvėnų
Jurgita Bartkuvienė, medinius kaušus vandeniui semti ir geldas drožė Laimonas
Bartkus ir Darius Ramančionis iš Kurtuvėnų regioninio parko. Kadangi nei
Birutei Salatkienei, nei Audronei Šapaitei dėl organizacinių rūpesčių nebuvo
laiko gaminti liepos žievės kibirėlių pagal IV a. originalus, iškastus
Lieporių gyvenvietėje, todėl šis darbas buvo patikėtas ŠU studentei Anželikai
Veckaitei.
Kaip minėta, šventėje
dalyvavo ir svečiai iš Latvijos. Dauguma jų - Latvijos dailės akademijos ir
Taikomosios dailės koledžo studentai, besidomintys geležies amžiaus gyventojų
veikla ir buitimi. 1999 m. įkūrę visuomeninę organizaciją Senās vides
darbnīca, vadovaujamą Uldžio Brinkmanio, didesnę laisvalaikio dalį skiria
geležies amžiaus žmogui reikalingų darbo įrankių, namų apyvokos daiktų,
ginklų, papuošalų, drabužių gamybai. Kiekvieną vasarą jie kelioms savaitėms
išvažiuoja į IX a. gyvenvietę, įkurtą miške už 100 km. nuo Rygos ir
civilizacijos. Per Senųjų amatų dieną Šiauliuose latviai rodė tai, ką jie
daro gyvendami minėtoje gyvenvietėje - virė miežinę košę ir kepė mėsą,
vijo juostas, rišo žvejybos tinklus, darė alavinius, žalvarinius ir
sidabrinius papuošalus, kalė geležį.
Daugumos jų aprėdai atitiko
laikotarpį, kuriam jie atstovavo. Organizatoriams norėjosi sukurti kuo autentiškesnę
archeologinę aplinką, todėl buvo pasiūti dar keturi moteriški, trys vyriški
ir septyni vaikiški archeologiniai kostiumai. Kostiumų modelių autorė - archeologė
Audronė Šapaitė, drabužius siuvo Audronė Salatkaitė, batus - Andromeda
Ostašenkovienė ir Angelina Kaušuvienė, papuošalų kopijas darė Evaldas
Babenskas ir Uldis Brinkmanis. Drabužiai buvo siuvami rankomis iš fabrikinio
vilnonio ir lininio audinio, perdažomi augaliniais dažais. Jų modeliai ir siūlės
parinkti remiantis Lietuvos ir Latvijos archeologine medžiaga, batų modeliai -
Rygos ir Vilniaus miestiečių apavo liekanomis. Papuošalai - Šiaulių Aušros
muziejuje saugomų eksponatų kopijos.
Visą dieną skambėjo lietuvių
ir latvių muzika - koncertavo Šiaulių folkloriniai ansambliai Vaiguva
ir Saldutė, kelias karines dainas sudainavo svečiai iš Latvijos. Šventės
pradžią ir pabaigą skelbė ragų balsai.
Į muziejaus renginį atvykus
tarptautinio latvių ir lietuvių paminklosaugininkų seminaro dalyviams buvo
suorganizuotos iečių mėtymo varžybos. Pirmoji vieta atiteko latviui Gačiui
Indrēvicui.
Šventė gavosi ne visai tokia,
kokios norėjo organizatoriai, nes nuo ryto iki pat Senųjų amatų dienos
oficialios pabaigos be perstojo lijo lietus. Dėl to dalis meistrų įsitaisė
malūno viduje, kiti įsikūrė specialiai šventei pastatytose pašiūrėse,
kurios menkai teapsaugojo nuo lietaus. Tie, kurių darbo pobūdis reikalavo
atviro oro ir didelės erdvės, kaip D. ir A.Luchtanai, gaminę senovinius
valgius ant laužo ar U.Brikmanis, kalęs geležinius darbo įrankius, pirmieji
išėjo į lietų ir permirkę dirbo iki paskutinės minutės. Labai ačiū visiems
už kantrybę ir ištvermę. Dėl lietaus neįvyko planuotas juostų pynimo
konkursas, muzikantai turėjo dainuoti malūno viduje, paslėpti nuo žiūrovų.
Lietus gerokai praretino ir lankytojų gretas, kurių net ir tokiu oru, mūsų
nuostabai, buvo visai nemažai.
Tačiau blogas oras šventei
suteikė ir autentiškumo - barzdotas karys su permirkusiu apsiaustu ir šlapiais
odiniais batais atrodė dar tikresnis geležies amžiaus gyventojas, nė iš tolo
neprimenantis aktoriaus, demonstruojančio naujus ir švarius senovinius drabužius,
o aplink malūną degę laužai atrodė daug mielesni ir jaukesni. Nors ryte ir
atrodė, kad lietus nuplovė visą kelių mėnesių Senųjų amatų dienos
organizatorių darbą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad šventė gali vykti bet
kokiu oru.
Pagrindiniai renginio rėmėjai
buvo Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas ir Šiaulių miesto savivaldybės
Kultūros skyrius. Jei ir kitais metais pavyks rasti tokių rėmėjų, šventė
vėl įvyks.
