- VIRTUALI
PARODA TADAS
BAJARŪNAS IR JO FOTOGRAFIJA. I dalis
-
- Tekstą
parengė
Zita Pikelytė
- Nuotraukos
iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių
-
 |
 |
| Šeima |
Su
mandolina
|
-
- XX a. 3-4 dešimtmetyje
dažnas Lietuvos miestelis turėjo savo fotografą. Krekenavoje
(Panevėžio apskr.) bei jos apylinkėse fotografavo Tadas
Bajarūnas.
- Gimė T. Bajarūnas 1890
m. spalio 28 d. Navapolio dvare netoli Sidabravo ūkininkų
Paulinos Pronis ir Justino Bajarūno šeimoje, kurioje augo 8
vaikai. Tėvai valdė apie 80 ha žemės. Beveik visi vaikai
pasekė tėvų pėdomis - dirbo žemę, tik vienas tapo kalviu, o
Tadas - fotografu.
- Specialių mokslų T.
Bajarūnas nebaigė. Galima spėti, kad fotografuoti jis išmoko
tarnaudamas carinės Rusijos kariuomenėje. Ne tik fotografuoti,
bet ir taisyti laikrodžius, siuvimo mašinas, dviračius, radijo
imtuvus, pamėgo konstruoti.
- 1919 m. T. Bajarūnas
vedė Kazimierą Jeleniauskaitę. Apie 1920 m. jauna šeima
apsigyveno Krekenavoje, Bažnyčios gatvės 29-ajame name. Čia
fotografas įsirengė kuklią fotoateljė su dideliais įstiklintais
langais, kad į kambarį patektų dienos šviesa ir
būtų fotografavimui tinkamas natūralus apšvietimas.
- Darbo T. Bajarūnui
niekada netrūkdavo. Ypač daug norinčių nusifotografuoti
žmonių pas jį ateidavo per atlaidus. Dažnai būdavo
kviečiamas į gretimus kaimus. Išlikusiuose stikliniuose
negatyvuose ir fotografijose daugiausiai portretų, žmonių grupių, vestuvių, laidotuvių nuotraukų, rečiau
religinių švenčių, miestelio vaizdų. Yra įamžinta ir
iškilmingų, miestelio visuomenei svarbių momentų (susitikimas
su prezidentu A. Smetona, vyskupo K. Paltaroko sutikimas,
pradžios mokyklos statyba ir kt.).
- Fotomenininkas Saulius
Saladūnas apie T. Bajarūną yra pasakęs: Tuo laiku visoj
Lietuvoj fotografija buvo panaši, tik vienas kitas fotografas
išsiskirdavo. T. Bajarūno fotografija buitinė, fotografavimo
maniera klasikinė. Nuotraukose žmonės labai statiški, tačiau
gan apgalvotai, labai tvarkingai sustatyti. Matyti, kad fotografas
buvo neabejingas estetiniams to laikmečio reikalavimams.
Negatyvai retušuoti, o tai - labai specifinis dalykas, ištisas
mokslas. Labiausiai jį vertinti reikėtų ne tik už tai, kad
fotografijai paskyrė visą savo gyvenimą, bet ir kad turėjo
kruopštumo išsaugoti nuotraukas ir negatyvus .
- Gaila, kad fotografui
pritrūko kruopštumo (o gal ir laiko) aprašyti fiksuojamus
įvykius, žmones. Matyt, ir tokio tikslo neturėjo.
- T. Bajarūnas buvo
linksmas, muzikalus žmogus, dainavo, grojo mandolina, nuolat
pokštaudavo, pasakodavo įvairias istorijas. Žmonės jį mėgo.
- Mirė Tadas Bajarūnas
1945 m. kovo 13 d., palikęs ne tik savo fotoarchyvą, bet ir
darbų pasekėją - sūnų Vytautą (kitas sūnus pasirinko
pedagogo, dukra - inžinierės profesijas). Didžioji dalis T.
Bajarūno fotografinio palikimo perduota Panevėžio kraštotyros
muziejui, nemažai nuotraukų saugoma Rumšiškių liaudies
buities muziejuje.
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)