PARODA „SENIEJI AMATAI IR VERSLAI“
Mažeikių muziejus, 2004 m.

KAIMO AMATAI

Žemdirbystė - nuo seniausių laikų pagrindinis lietuvių verslas - apsprendė ne tik visą valstiečių buitį, kultūrą, bet ir kaimo amatų vystymosi kryptis. Kaime, kartu su valstiečiais, triūsė ir amatininkai, galintys padaryti ar pataisyti visus reikalingiausius ūkio padargus. Pagal darbe naudojamas medžagas, amatininkai skirstomi į medžio ir metalo apdirbimo meistrus.
Medis „maitino“ dailidę, stalių, kubilių, račių, ratelninką, klumpdirbį, skiečių, dročių, dievdirbį. Dailidei baigus darbus, jei reikėdavo, savo amato imdavosi stiklius bei klojėjas. Nė vienas valstiečio ūkis neapsiėjo be kalvio pagalbos, į kurį per metus tekdavo kreiptis keletą kartų.
Beveik visi medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo, nusižiūrėję į vyresniuosius, t.y. „patys per save“. Vaikinai, turėję nagingas rankas, ėjo mokytis pas geresnius dailides ar stalius. Iš pradžių jie dirbdavo be atlyginimo, o po metų ar daugiau tapę pameistriais gaudavo šiokį tokį atlyginimą. Esant būtinybei, nemažai įvairių dirbinių pasidarydavo ir patys valstiečiai. Iki XX a. pradžios iš vienos dirbinių rūšies gamybos pragyventi buvo sunku, todėl dauguma medžio meistrų buvo universalūs. Jie gamino namų apyvokos daiktus, baldus, susisiekimo priemones, statė trobesius ir kt.
Dailidė - namų statybos meistras, įrengėjas. Kadangi dirbama pas užsakovą, įrankiai mobilūs. Specialūs, naudojami statybai: skliutas (kirvis sienojams tašyti), blaškas (atžymėti sienojuose linijas), drokas (pozoms ties sujungimu ant sienojų užbrėžti), svambalas (sienos vertikalumui nustatyti). Bendri medžio apdirbimui: kirvis, skersinis pjūklas, grąžtas, gulsčiukas-liūdė, skriestuvas-cirkelis, liniuotė, kampainis-vinkelis, pieštukas.
Dročius - mažažemis ar bežemis kaimietis, kviečiamas prie namų statybos sienojams ir lentoms supjauti, gegnėms ir grėbėstams paruošti. Įrankiai: išilginis pjūklas, skliutas, lankena. Jų darbą šiais laikais pakeitė zeimeriai su apskritiniais pjūklais ir nuolatinės lentpjūvės.
Klojėjas - stogdengys, šiaudų kūliais-ilginiais ar skiedromis klojantis namo stogą. Įrankis - pailga dantyta lentelė su rankena - mentė.
Stiklius - sudedantis stiklus langams. Įrankiai: liniuotė, rėžtukas.
Stalius - baldų meistras. Dirbo savo namuose arba keliaudamas per žmones: skrynias, spintas, lovas, stalus, kėdes, rankšluostines. Dažniausiai tas pats meistras juos nudažydavo ir išmargindavo. Būtiniausias prietaisas - varstotas. Įrankiai: leistuvas, obliai, kirvis, pjūklas - puksis, liniuotė, plaktukas - kujatis, peilis, kaltai, šlėga, grąžtai, matuoklis, kampainis - vinkelis.
Skiečius - darė skietus audimo staklėms. Įrankiai: ožys ir oblius skietų strustims išdrožti, šutintuvas, peilis. Naudojo lino siūlus - pinus ir drotus.
Kubilius - bendorius, darantis milžtuves, kibirus, sviestamušes, duonkubilius, bačkas. Įrankiai: ožys, trauktuvas, griežtuvas - utarnikas, oblius, šutintuvas. Kubiliai darydavo ir geldas, kaušus, samčius, šaukštus, kuriems išdrožti naudojo įvairaus dydžio ir formos skaptus.
Račius - stelmokas, darantis ratus ir roges. Naudojo bendrus medžio apdirbimo meistrų įrankius: kirvį, pjūklą, pjūklelį, drožtuvą - striūgą, kaltus, grąžtą, rėžtuką, oblių, kūjuką, peilį; dirbo prie varstoto. Stipinus apdroždavo binkyje, pavažas lenkdavo ragalenktyje - boboje, stebules tekindavo tekarnėje, ratą formuodavo ratadarėje.
Panašius įrankius, tik gal kiek smulkesnius, naudojo kalvaratų meistras - ratelninkas.
XIX a. Žemaitijoje išpopuliarėjo klumdirbio amatas. Mediniam apavui gaminti naudojami: pjūklas, kirvis, grąžtas, skaptas, kulnasukis, striūna, ožys - binkis, skapteliai, peilis. Klumpių ruošiniai įtveriami specialiame ožyje. Kiekviena klumpių pora buvo numeruojamos dviem skaitmenimis: pirmas - meistro tais metais padirbtų klumpių eilės numeris, antras - dydis coliais.
Kartu su našesniais geležiniais darbo įrankiais į kaimą iš dvaro XIX a. antroje pusėje persikėlė kalvis. Dirbdamas atskiroje, lengvai privažiuojamoje kalvėje, metalo meistras ne tik gamino ar taisė žemdirbystės įrankius, jų dalis, bet ir kaustė arklius, susisiekimo priemones. Jo rankoms patikėta ir meninių geležies dirbinių: durų užraktų, skrynių apkaustų, stogastulpių, koplytstulpių ir panašių mažosios architektūros paminklų viršūnių gamyba. Kalvėje būtini įrankiai: žaizdras, priekalas, dumplės, kaladė, kūjai, replės, lovys su vandeniu, varstotas, bormašinė skylėms gręžti, tekėlas. Dažniausiai kalvio amatas su visa įranga ir kalve būdavo paveldimas iš kartos į kartą.

MOTERŲ DARBAI

Moterų, užsiimančių amatais, Lietuvos kaimuose ir miesteliuose bei miestuose buvo mažai, - tiek versle, tiek amatuose karaliavo vyrai. Jei prisimintume dažnai moterims taikomą posakį: „Ką tu visą dieną darei?“, tai XIX a. moterėlė atsakytų: „Nieko… Tik daržus ravėjau, skalbiau, valgyt taisiau, audžiau, duoną pašoviau, grūdų prasimaliau, vaiką padabojau, rankšluosčius iškočiojau, grindis prašlaviau, langus numazgojau, sūrį suspaudžiau, gyvulius apruošiau. Matai, kaip ir nieko nepadariau.“
Giliai įsišaknijusi nuomonė, kad pagrindinis moters amatas - gimdyti ir auginti vaikus - vis dar sutinkama net šiais technikos laikais, o ką jau bekalbėti apie namudinį senąjį Lietuvos kaimą.
Moterų darbų salėje nepamatysite išskirtinių įrenginių ar įrankių - viskas pažįstama ir dvelkia namų šiluma. Audimo staklės, šaudyklės, sprąstis, skietai, staklės juostoms, bezmėnas, skriemuliai, vytuvai, kalvaratas - vis, kad šeimyna nebūtų nuoga. Puodai, indai, šaukštai, ližė, sūrspaudis, rėtis, nasčiai, minkytuvė, pipirtrinė, abrinėlis - maistui gamint, laikyt, pagardint. Kočėlas - audiniams lyginti. Lopšyje prie lovos - mažiausio šeiminykščio vieta.
Taip ir sukosi kaimo moterys po ūkį - su šventu kantrumu ir Dievo palaiminimu.

MIESTELIO AMATININKAI

XIX - XX a. pradžioje, esant gausesnei šeimai ir nenorint smulkinti ūkio, jaunesni broliai buvo leidžiami mokytis amato. Pagal susidariusią tradiciją, jiems „pasoga“ nebuvo duodama. O kur dėtis be žemės? Viena iš galimybių - artimiausias miestelis. Čia - turgus, didesni užsakymai bei patogesnės sąlygos įsikurti didesnių įrengimų (puodžiams - krosnies) ir patalpų (kailiadirbiams - raugyklos) reikalaujantiems amatams.
Puodžius - molio meistras. Jis gamino puodus, ąsočius, puodynes, dubenėlius, puodelius, lėkštes, švilpynes. Be svarbiausio įrenginio - degimo krosnies, dirbtuvėse turėjo būti žiedžiamasis ratas, medinės plokštelės lyginimui, girnos-trintuvė glazūrai, įtverta vielutė nugnybimui, indas vandeniui, teptukai.
Garborius - skūrdirbys, kailiadirbys. Šis amatininkas valydavo, raugindavo, išdirbdavo, dažydavo odas ir kailius. Darbe naudojo raugyklą, kailmautį, kubilą-dažyklą, šepetį, kaišeną - skutimo peilį, įtaisą - šukas vilnoms šukuoti.
Rimorius - šikšnius, komutininkas, darantis pakinktus, pavalkus, odinius dangčius vežimams apmušti, balnus. Dirbtuvėje turėjo suolą su skyle, į kurį įsitverdavo sklęstį - meškos ausį - siuvamai odai suveržti, naudojo ylas - švaikas, skylmušius, žymeklius - reifelius, adatas, peilius, lentą raižyti odai, plaktukus, drotą - pikiuotą siūlą, kaltelius, skaptą lyginimui, reples, pakraščių dailintuvus.
Šiaučius - batsiuvys, avalynės meistras. Dirbo su tokiais pat odos siuvimo įrankiais, kaip ir rimorius, bei turėjo specialių prietaisų: kurpalių, geležinę koją, rašpilį - brūžiklį medinėms vinutėms nulyginti. Dirbo prie žemo staliuko, siūlą tvirtindavo iškaitintu vašku.

MIESTO VERSLAI

XX a. daugelis valstiečių vaikų amato ėmė mokytis amatų mokyklose. Baigę jas dažniausiai ir likdavo gyventi mieste. Buvo ir grynai miestietiškų amatų, perduodamų iš kartos į kartą.
Pradėjo kurtis įvairesnės dirbtuvėlės, artelės, įmonėlės, prisitaikančios prie išrankaus miestiečio poreikių.
Laikrodininkas - meistras, taisantis laikrodžius. Mieste retas kuris žvalgėsi į dangų, ieškodamas saulės, kad sužinotų, kiek yra valandų. Daugelis vyrų didžiavosi turimais laikrodžiais, tačiau amžinų jų nebūna net dabar. Sugedęs toks brangus daiktas visada atguldavo ant laikrodininko stalelio. Kad galėtų išvalyti ar pataisyti, meistras turėjo: atsuktuvus, repleles, pincetus, didinamąjį stiklą ir įvairių atsarginių detalių.
Kriaučius - siuvėjas. Po kaimus vaikščiojantis kriaučius „suraukdavo“ visko, ko tik šeimynai gali prisireikti kasdienai, o neretas dar ir muzikantas ar štukorius-pasakorius būdavo. Tuo tarpu miesto siuvėjai skirstyti į vyriškų ir moteriškų rūbų siuvėjus. Jie dažniausiai siuvo išeiginius drabužius iš pirktinių medžiagų.
Siuvėjo amato reikėjo mokytis. Žemaitijoje siuvėjų mokiniai buvo vadinami gižais. Mokymasis trukdavo nuo vienerių iki trejų metų. Tuo laikotarpiu gižas gyveno ir maitinosi pas meistrą, iš pradžių jam mokėdamas už mokymą, o vėliau gaudamas iš jo tam tikrą uždarbio dalį. Siuvėjas darbe naudojo siuvimo mašiną, adatą, siūlus, žirkles, lygintuvą, centimetrą, kreidą, skvarmą (iškarpoms daryti), lyginimo stalelį, aršiną (medžiagai matuoti).

Kirpėjas - žmogus, kerpantis plaukus ir darantis šukuosenas. Jo dirbtuvėje - kirpykloje - visada būdavo veidrodis, kėdės, spintelė, plaukų garbiniavimo įrenginys. Kerpant ir šukuojant buvo naudojamos žirklės, šukos, britva (aštrinama į odinį diržą), plaukų suktukai, chemikalai, dažai, kvepalai.
Fotografas - meistras, įamžinęs mūsų s
enelius ir jų gyvenimą. Dažniausiai fotografai važinėdavo po miestelius ir kaimus atlaidų ar didžiųjų turgų dienomis ir fotografuodavo visus norinčius turėti prisiminimui nuotrauką. Miestuose buvo įrengtos foto atelje ir nuotraukų darymo laboratorijos. Parodoje įrengtas senovinės foto atelje interjero kampelis, kuriame lankytojai gali pozuoti.

Mažeikių muziejaus informacija

 


© Lietuvos dailės muziejus
© Lietuvos muziejų asociacija
© Žemaičių kultūros fondas
© Matematikos ir informatikos institutas

Atnaujinta 2012.07.27
Pasiūlymus, klausimus siųskite adresu: muziejai@gmail.com