PARODA „KYLANT SAVAIS SPARNAIS“
A. Žmuidzinavičiaus memorialiniame muziejuje, 2005 m. kovo 18 d. – balandžio 24 d.

Parodos atidarymas – kovo 18 d., penktadienį, 17 val.

Unikali paroda „Kylant savais sparnais“, pristato XX a. pradžios Latvijos meną. Tai puiki proga pamatyti 63 tapybos, grafikos, akvarelės darbus bei 30 fotografijų, kuriose užfiksuoti
Art Nouveau stiliaus architektūros pavyzdžiai.
Ši įspūdinga paroda pradeda M. K. Čiurlionio 130-osioms gimimo metinėms skirtų renginių ciklą.

Latvijos dailės gimimas sutampa su nacionalinės savimonės kilimu XIX a. viduryje, bet tikrasis jos suklestėjimas – XIX ir XX amžių sandūroje, kada kūrėjai ieškojo meninės išraiškos rinkdamiesi naujas temas ir formas. Prasidėjo dailės ir architektūros, kaip originalių latviškos kultūros šakų, formavimasis.
Nuo XX a. pradžios vietiniai architektai jau konkuravo su turinčiais vokiškus ar Peterburgo diplomus. Gausėjančios latvių architektų gretos daugiausiai užsiėmė nacionalinio romantinio stiliaus gyvenamųjų namų statyba, kuris dabar laikomas vienu iš Secesinės (Art Nouveau) architektūros krypčių. Nacionalinio romantinio stiliaus formavimuisi įtakos turėjo Suomijos architektūra, kuri Rygoje buvo gerai žinoma iš vietinės spaudos, specialių leidinių, asmeninių kontaktų. 1904 m. Suomiją aplankė Eižens Laube ir Aleksander Vanags, kurių dėka ir pasirodė pirmieji nacionalinio romantinio stiliaus namų projektai.
Palyginus nacionalinio romantinio stiliaus pastatus su Secesinės architektūros pavyzdžiais, kuriuose gausu dekoratyvių skulptūrinių dekoro detalių, matysime, kad latviški pavyzdžiai kuklesni. Dekoracijos neužgožia pastatų formos. Tai pabrėžia nacionalinės romantinės architektūros sąsajas su įvairiausių formų liaudies menu.
Panašūs bruožai egzistuoja ir vaizduojamojoje dailėje, kurie tradiciškai laikomi simbolizmo dailės apraiškomis. Tačiau šiuose darbuose nėra vieno svarbiausių simbolizmo bruožų - labai plataus interpretacijų lauko. Charakteringiausias pavyzdys – Janio Rozentalso kūrinys „Juoda gyvatė mala miltus“. Kitas latviško simbolizmo pavyzdys - tai tapytojo Rūdolfo Perle kūryba, kuri lyginama su lietuvių menininko M. K. Čiurlionio darbais. Tačiau šio menininko kūriniai neturi filosofinio gilumo, kuris būdingas Čiurlionio kūrybai. Tą patį galima pasakyti apie Teodoro Ūderso piešinius, sukurtus apie 1905–1907 metus. Tačiau greta šių darbų egzistuoja ir nuostabūs simbolistinės tapybos pavyzdžiai su jai būdingu plačiu interpretacijų lauku, kaip Janio Rozentalso „Kunigaikštytė ir beždžionė“ ar Janiso Valterso „Kaimo mergina“.
Latvijos dailėje buvo ir impresionizmo apraiškų, bet jo įtakos buvo išnaudojamos kitokiu, savitu būdu ir latviškasis impresionizmas skyrėsi nuo klasikinės versijos, egzistavusios Prancūzijoje. Pavyzdžiui, šviesa latvių dailėje yra apšvietimo elementas, dalyvaujantis kūryboje pirmiausia kaip įspūdis ir nuotaika. Niekada šviesa neatliko gamtos ir daiktų „perkūrėjo“ rolės. Tai galime pamatyti Vilhelmo Purvitiso tapytuose peizažuose.
Kitas latvių tapybai būdingas bruožas – poetiškas ar romantinis požiūris į gamtą, kuris siejasi su liaudies dainų dvasia, atskleisdamas neoromantizmo įtaką. Ganėtinai pesimistinės to meto Europos tapybos kontekste latvių dailėje vyrauja visiškai kitokia nuotaika.
Latvių tapyba taip pat turi dekoratyvumo bruožų, gimusių iš domėjimosi liaudies menu. Ši įtaka davė pradžią dekoratyvių elementų tvarkai ir paveikslo struktūrai.
XX a. pradžia yra labai svarbus periodas, kada formavosi nacionalinis Latvijos menas. Tai liudija ir faktas, kad daugelis čia paminėtų latviškos dailės bruožų išliko mene ir buvo charakteringi nacionalinės dailės bruožai per visą XX a.

Parodos rėmėjas
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija