Virtuali paroda „XIX a. Druskininkai Vasilijaus von Rotkircho rankraštyje“ (Druskininkų miesto mzuiejus)

XIX amžiaus Lietuvoje kurortinė kultūra, atsiradusi pačiame to šimtmečio viduryje, reiškėsi gana ženkliai, tolygiai vystydamasi. Taip, kaip augo ir pagrindiniai jos centrai - Druskininkai, Birštonas, Stakliškės, Smardonė (Likėnai). Būtent tuomet mūsų krašte suspindi savotiški sezoniniai visuomenės susitelkimo centrai, „mineraliniai miesteliai“, ilgainiui tapę neatskiriama to meto gyvenimo dalimi. Visi šie centrai alsavo tik jiems, „mineraliniams miesteliams“ , būdingu gyvenimu, savotišku ritualu. Tai buvo vietos, kuriose lygias teises turėjo ir kančia, ir linksmybė. Galbūt todėl beveik visos turėjo ir savo istoriografus, fiksavusius tai, kas jiems atrodė būsiant reikšminga ir ateityje. Šiandien tokie tekstai - didžiulė vertybė, suteikianti galimybę nors iš dalies pajusti, kaip viskas buvo.

Žydės ir gydytojas
„- Ai, vai, daktare!!“

Druskininkų parko vaizdas
„Liūdnas palieki tą nesveiką
„vandeninę“ publiką“

Rotmistrai
„Visko daug Druskininkuose,
tačiau daugiausia - rotmistrų ir
bajorvedžių“

Prieš 150 metų Druskininkuose pirmą kartą apsilankė vienas iš tokių kurorto istoriografų - Daugpilio (tuomet Dinaburgo) tvirtovės štabskapitonas Vasilijus von Rotkirchas, ir savo įspūdžius užfiksavo popieriuje. Taip 1854 metais gimė „Užrašai apie Druskininkus“ - tekstas, keliantis tyrinėtojų susidomėjimą. Kur glūdi šio rankraščio populiarumo paslaptis? Daugelį intriguoja faktas, kad tuo laiku cenzūros uždraustas rašinys taip niekuomet ir nebuvo išspausdintas. Nemenkesnį susidomėjimą žadina ir puikios šio rankraščio iliustracijos. Tačiau svarbiausias šio populiarumo kaltininkas yra pats autorius - Vasilijus von Rotkirchas (1819-1891) - publicistas, memuaristas, dramaturgas, prozaikas, vertėjas, mitologas, paslaptingasis Teobaldas (toks buvo literatūrinis jo pseudonimas), viena kontraversiškiausių mūsų istorijos asmenybių. Asmuo, kurio kūryboje susipynė ne vienos kultūros elementai, vienodai įdomus ir rusų, ir lenkų, ir lietuvių literatūros specialistams. Dėl savo kilmės jis gali būti svarbus ir vokiečių kultūrai. Vasilijus von Rotkirchas šiandien stebėtinai sėkmingai sugrįžta į mūsų kultūrą. Pirmiausia dėl gerokai vėlesnės savo kūrybinės biografijos. Tačiau ne vienam XIX amžiaus istorijos tyrinėtojui Vasilijaus von Rotkircho vardas asocijuojasi būtent su Druskininkais, nes per šį rankraštį tarytum iš naujo atrandamas ir pats „mineralinis miestelis“, o plačiąja prasme - ir Lietuvos kurortinės kultūros užuomazgos. Sutelkti dėmesį kaip tik į šį tekstą skatina ir kita aplinkybė - įsitikinimas, kad pagaliau atėjo metas rasti jo vietą nepaprastai gausioje XIX amžiaus literatūroje apie Druskininkus. Juk iki šiol „Užrašų apie Druskininkus“ joje tarytum ir nebūta, o jeigu ir būta - tai tik labai epizodiškai.
Vasilijaus von Rotkircho „Užrašų apie Druskininkus“ dėka prieš mūsų akis atsiveria anuometinis kurorto vaizdas, jo svečių pramogos, reginiai (koncertai, teatro spektakliai). Rankraščio tekste apstu ir aukščiausios krašto visuomenės (dominavusios anuometiniuose Druskininkuose) aprašymų. „Užrašuose apie Druskininkus“ matome ir kurorte viešėjusių bei kūrusių literatų, dailininkų pasaulį.Visa tai sudaro sąlygas įdėmiau pažvelgti į intelektinį darbą mieste, paieškoti jo kultūrinių tradicijų ištakų, parodyti, kad Druskininkai niekuomet nebuvo eilinė Lietuvos provincija - nuo pat penktojo XIX a. dešimtmečio miestas beveik penkiems mėnesiams tapdavo savotiška vasaros sostine, antruoju Vilniumi.
Bene didžiausia „Užrašų apie Druskininkus“ vertybė - Vasilijaus von Rotkircho iliustracijos. Juolab nieko panašaus nerasime kituose tuomet pasaulį išvydusiuose tekstuose apie Druskininkus. 33 rankraštį puošiantys piešiniai, atspindintys to meto kurorto vaizdus, šiandien itin reikšmingi ir kaip istorijos šaltinis. Tarp jų ir piešiniu pavaizduotas „šviesodailės“ seansas, manomas esant seniausiu istoriniu fotografijos Lietuvoje paminėjimu.