VIRTUALI
TAPYBOS PARODA
Kryžiaus
kelio stotys
http://virginijuskasinskas.com
Dailininkas
Virginijus Kašinskas
II
dalis
Giesmė
einant į VI-ąją stotį:
Krauju aptekęs, prakaitu
pasruvęs,* niekad toks liūdnas Viešpats nėra buvęs, -
Šluosto jo veidą Veronika meiliai,* nes Jėzaus gaili.
VI-oji
stotis. Veronika
nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą
|
|
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Veronika parodė tikrą
užuojautą kančioje, prasiverždama pro minią nušluostyti prakaitą ir
kraują nuo Jėzaus veido. Ji mokėjo mylėti - duoti neskaičiuojant. Ji
nepaisė pavojų, paniekos, minios įtūžio. Jos širdį ir protą vedė
vienintelė mintis: čia yra kančia, skausmas, čia yra nusilpęs
žmogus, - ir aš galiu palengvinti jo kančią. Už jos meilę Jėzus
atsimokėjo meile. Tai didžioji meilės pamoka: Tik duodami mes
gauname!
Viešpatie, išmokyk mane visada
būti dėkingu, visada nešti meilę kitiems. Išmokyk pastebėti
kito kančią ir niekada neatsisakyti sustoti prie kenčiančio
žmogaus.
Pasigailėk mūsų,
Viešpatie! / Pasigailėk
mūsų.
Giesmė
einant į VII-ąją stotį:
Vis puola, drasko jį beširdžiai
žmonės,* kojomis spardo, stumdo be malonės.
Prie miesto vartų antrą kartą virto* nuo smūgio tvirto.
VII-oji
stotis. Viešpats
Jėzus parpuola antrą kartą
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Jėzus suklumpa dar
kartą, kad parodytų begalinį žmogaus trapumą ir kad visų amžių
žmonės galėtų semtis iš jo drąsos vėl ir vėl pakilti iš
pasikartojančių puolimų. Mūsų gyvenimui taip būdinga sugrįžti į
senas klaidas ir nusiminti, prarasti drąsą. Čia mes matome begalinę
Dievo kantrybę su mumis, ir mūsų širdies gelmėse prasiveržia vilties
versmė ir ryžtas pamėginti dar kartą. Mūsų lūpos šnabžda
dėkingumo maldą, kad Jis supranta mūsų nuodėmingumą, silpnumą ir
nesėkmes.
Viešpatie, mokyk mane suprasti kiekvieno žmogaus silpnumą ir niekada
nepasmerkti net žemiausiai puolusio žmogaus.
Pasigailėk mūsų,
Viešpatie! / Pasigailėk
mūsų.
Giesmė
einant į VIII-ąją stotį:
Sutikęs būrį moterų
graudingų,* Jėzus ramina verkiančias gailingai.
Liūdinčias guodžia, surakintas skausmo* iš meilės jausmo.
VIII-oji
stotis. Viešpats
Jėzus ramina verkiančias moteris
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. |
Jeruzalės moterys,
pamačiusios šią siaubingą procesiją, pravirksta iš natūralios
moteriškos užuojautos. Jėzus atsigręžia į jas ir ištaria tuos mums
gerai žinomus žodžius: Jeruzalės dukros, verkite ne manęs, bet
verčiau savęs ir savo vaikų. Jis nepaniekina jų jausmų, tačiau
sustato dalykus į savo vietas ir atkreipia jų dėmesį, kad daug
svarbiau negu užuojauta kitam yra tikras gailestis dėl savo nuodėmių.
Juk būtent mūsų nuodėmės yra šios kruvinos kelionės į Kalvariją
priežastis ir todėl kiekvienąkart, kai apmąstome Jėzaus kančią,
pirmiausia turėtume apverkti save ir savo nuodėmes, dėl kurių
Jėzus turėjo visa tai iškentėti. Priešingu atveju mūsų ašaros ne
tik nebus nušluostytos, bet liks bevaisės ir amžinybėje.
Jėzaus akyse spindi kančia, nes žmogus nesuvokia amžinybės, kurią
Jis dabar nupelno jam, vertės.
Viešpatie, tegul kiekvienos mano dienos svarbiausias klausimas bus: O
kokią vertę tai turės amžinybei? Išmokyk mane surikiuoti dalykus
pagal tikrąją jų vertę.
Pasigailėk mūsų,
Viešpatie! / Pasigailėk
mūsų.
Giesmė
einant į IX-ąją stotį:
Mielasis Jėzus puola trečią
kartą,* puola tyriausias už mane nevertą,
Bet ir vėl kelias, ima savo kryžių,* mirt pasiryžęs.
IX-oji
stotis. Viešpats
Jėzus parpuola trečią kartą.
|
|
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. |
Paskutinis Jėzaus
puolimas prieš Golgotos viršūnę
Nebėra jėgų, akys užmerktos,
lūpos praviros
Tačiau liko noras eiti iki galo, užbaigti auką už
tave ir už mane
Kokia pamoka mums! Taip, gyvenimo kelyje ir mums ne
kartą atsitinka kažkas panašaus: visiškas nusivylimas artimu žmogumi,
begalinis kūno nuovargis, pasidavimas viliojančiai pagundai
O, kad
mes tada prisimintume Jėzų, parpuolusį Kalvarijos kelyje, ir taip kaip
Jis, tą akimirką sutelktume paskutines jėgas dar kartą pakilti ir
sugrįžti prie Dievo. Nuo šiol, eidami gyvenimo keliu, kur nuolat
susiduriame su nesėkmėmis, puolimais, nuodėmėmis, galime būti tikri:
Dievas niekada nenusivilia mumis, Jam nėra beviltiškų atvejų.
Dieve, prisimindami trečiąjį Jėzaus puolimą, prašome Tavęs:
būk gailestingas mums, kai sergame fiziškai arba dvasiškai. Pasigailėk
visų pasaulio pavargėlių!
Pasigailėk mūsų,
Viešpatie! / Pasigailėk
mūsų.
Giesmė
einant į X-ąją stotį:
Švenčiausią kūną nuogina
gėdingai,* nuplėšia rūbą ranka nemeilinga.
Vėl naujos kančios, kraujo srovės teka, * vėl žaizdos dega.
X-oji
stotis. Viešpačiui
Jėzui nuplėšia drabužius
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Iš Jėzaus atima
paskutinį drabužį. Jis sutinka prisiimti ir šią kančią - gėdą
pažemintam ir nuogam stovėti besityčiojančios minios ir kareivių
akivaizdoje. Jis trokšta padėti mums suprasti, kad tikroji žmogaus
gėda yra ne kūno nuogumas, bet nuodėmės, kurios sudarko ir sužaloja
sielą.
O Viešpatie, tą valandą, kai besiartinanti mirtis atims iš manęs
paskutinius brangius dalykus, kuriais norėsiu prisidengti, aprenk mane
savo malonės ir gailestingumo drabužiu, kad jis paslėptų ir išgydytų
mano sielos žaizdas ir paruoštų susitikimui su Tavimi.
Pasigailėk mūsų,
Viešpatie! / Pasigailėk
mūsų.
