VIRTUALI TAPYBOS PARODA 

„Kryžiaus kelio stotys“
Šv. Archangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Kaune

Dailininkas Virginijus Kašinskas http://www.virginijuskasinskas.com
Tekstų autorė: Asta Venskauskaitė (ACJ)

1999/2000 m. Drobė, aliejus, I-XIV stotys 75x125cm.
XV stotis 110x140 cm.

I dalis

I-oji stotis. Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti

Kryžiaus kelias arba Via Dolorosa Jeruzalėje - tai brangiausias krikščionims kelias. Šiuo keliu nuo pasmerkimo mirčiai vietos iki Golgotos, kur buvo nukryžiuotas, su kryžiumi ant pečių praėjo mūsų Išganytojas.
Kiekvieną penktadienį trečią valandą po pietų krikščionys, atvykę iš visų pasaulio kampelių, prisijungia prie pranciškonų procesijos, kad praeitų Jėzaus pėdomis ir dar kartą pergyventų jo paskutines valandas. Devynios Kryžiaus kelio stotys yra išdėstytos siaurose senamiesčio gatvelėse, o penkios paskutiniosios - Šventojo Kryžiaus bažnyčioje, kuri stovi Golgotos kalno vietoje. Visos stotys yra pažymėtos koplytėlėmis arba altoriais, kur galima sustoti pasimelsti ir apmąstyti, kas čia vyko.
Nepaisant turgaus triukšmo ir minios grūsties gatvėse, ėjimas tuo keliu, kuriuo už mus kenčiantis Jėzus praėjo paskutinę savo žemiškojo gyvenimo dieną prieš du tūkstančius metų, gali mums tapti jaudinančia dvasine patirtimi.
Giesmė einant į I-ąją stotį:
Dangaus šventieji angelai, pravirkit, * ašaros graudžios, iš uolų pabirkit, nes žmonių širdys didžiai nedėkingos, * negailestingos.

I-oji stotis. Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave, 
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį

Šioje vietoje buvo Antonijos tvirtovė ir Pretorijus, kur įvyko Piloto teismas ir Jėzus buvo pasmerktas mirti. Bažnyčia pranciškonų vienuolyno kieme mums primena Jėzaus nuplakimą ir vainikavimą erškėčiais.
Jėzus stovi prieš Pilotą. Netgi toks kaip dabar - sumuštas, išjuoktas, apspjaudytas, pasruvęs krauju ir neteisingai pasmerktas mirti - Jis yra didingas ir ramus, nes dega vieninteliu troškimu: įvykdyti savo Tėvo valią, kad ir kiek tai kainuotų. Tai sielos ramybės paslaptis, kurią pažįsta tik tas, kas panašiai kaip Jėzus prašo šviesos pažinti Dievo valią ir jėgos ją įvykdyti, kas ima savo kryžių ir su Jėzumi taria: “Teesie Tavo valia”.
Viešpatie, išmokyk mane būti teisingu su visais žmonėmis. Suteik drąsos neiti į kompromisus su savo sąžine ir padėk su ta pačia ramybe kaip Tu prieš Pilotą priimti tas neteisybes, kurios neišvengiamai ištinka mane šiandien.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.

Giesmė einant į II-ąją stotį:
Imi Tu kryžių, o mes nuo jo bėgam: * ne Dievo valią - smagumus pamėgom. / Mokyk mus, Jėzau, lengvesnį už Tavo * nešt kryžių savo.

II-oji stotis. Viešpats Jėzus paima nešti kryžių

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį

Jėzus su džiaugsmu pasitinka ir apkabina jam uždedamą kryžių. Šią akimirką Jis mato tave ir mane… Mato mūsų nesėkmes, puolimus, nuodėmes, kančias, bejėgiškumą, netgi “beviltiškumą”… Jo akyse sušvinta iš Jo Širdies trykštančios meilės šviesa. Jis ima kryžių už tave ir už mane, nes myli mus. Jis ima kryžių, kad ir mes turėtume drąsos imti savo pareigų, savo kasdienybės kryžių, kad Jo meilės pavyzdys sustiprintų mus, kai atrodys, kad mūsų kryžius per sunkus, kai norėsim jį mesti ir pabėgti.
Viešpatie, leisk man suprasti, kad mano kryžius yra neišvengiamas ir kad Tu visada ateini padėti man jį nešti, nes Tu mane myli. Mokyk mane palengvinti naštas kitiems ir tuo parodyti savo meilę Tau.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.

Giesmė einant į III-ąją stotį:
Širdie, pažvelki ir susigraudinki, * skubėk apverkti Jėzų iškankintą. / Žengia keliu jis kruvinas ir puola * į kietą uolą.

III-oji stotis. Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, 
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį

Moralinis nuopolis, silpnumas, nuodėmė buvo svetimi Jėzui dalykai, bet Jis puikiai žinojo, kaip dažnai kūnas patraukia žemyn net pačią uoliausią dvasią. Jis pažino žmogaus valią, kuri, nors ir būdama iš esmės gera, gali nusileisti iki žemiausių nuopolių. Todėl Jis panorėjo patirti visišką kūno bejėgiškumą po kryžiaus našta. Bet Jėzus bejėgiškai parkritęs išbuvo tik akimirką. Jis tuoj vėl ryžtingai pakyla ir žengia toliau link Kalvarijos, kiekvienu savo žingsniu mokydamas mus, kad net visiško pralaimėjimo, didžiausio silpnumo momentais mes galime pakilti ir, dieviškos jėgos remiami, žingsnis po žingsnio žengti link galutinės pergalės.
Viešpatie, leisk man Tavo prie žemės palinkusiame veide įskaityti žodžius: “Tai, ko tu vienas negali, kartu mes galime”. Padėk man, stiprink mane, aš noriu prisikelti.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.

Giesmė einant į IV-ąją stotį:
Lyg saulė, mėnuo - du dangaus žibintai* draugėn suėjo, abu iškankinti.
Nuo didžio skausmo liovės jau spindėję,* šviesybę lieję.

IV-oji stotis. Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį

Čia susitinka dvi meilės srovės, išsiveržusios iš dviejų skausmo iškankintų širdžių. Tikroji meilė net didžiausiame skausme suspindi džiaugsmu, išvydus tą, kurį myli ir kuris supranta jo kančią. Tikroji meilė negali būti kliūtis malonei, priešingai, ji padrąsina ir suteikia jėgų aukai ir savęs užmiršimui.
Jėzaus akyse matome kančią dėl Motinos pažeminimo. Ji yra liudininkė savo Sūnaus tariamo pralaimėjimo. Visi rodo į ją pirštais ir tyčiojasi. Jėzus taip norėtų apsaugoti ją nuo tos paniekos…
Viešpatie, mokyk mane visada pirmiausia galvoti apie kitus.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.

Giesmė einant į V-ąją stotį:
Kai jau galiausiai jėgų nebeliko* ir Kirenietį Simoną sutiko,
Liepė pagelbėt Jėzui iškankintam,* kryžių paimti.

V-oji stotis. Simonas Kirenietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį

Simonas Kirenietis yra ne tik istorinė asmenybė. Jis yra milijonų žmonių, taip pat mano ir tavo įvaizdis. Mes negalime pasirinkti savo kryžiaus, mums jis uždedamas. Ir mes nešame jį kaip Simonas Kirenietis, nes neturime kitos išeities. Bet mes žinome, kad Simonas prieš savo priverstinės kelionės pabaigą gavo malonę suprasti savo privilegiją: kad jis su Kristumi eina į Kalvariją. Mes taip pat žinome, kad ir mes gauname tą malonę, ir tada nusiminimas ir neviltis tampa džiaugsmu.
Jėzaus akyse nušvitęs palengvėjimas, kad atsirado žmogus, kuris dalinasi jo našta ir jo skausmu, moko mane, kad ir aš galiu sušildyti draugą tyliu buvimu šalia, rankos paspaudimu, užjaučiančiu žodžiu. Ačiū Tau, Viešpatie, už draugus, kai man pačiam taip reikia jų pagalbos… 

Pasigailėk mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų


© Lietuvos dailės muziejus
© Lietuvos muziejų asociacija
© Žemaičių kultūros fondas
© Matematikos ir informatikos institutas
© Žemaičių kultūros draugijos  informacijos ir kultūros centras

Atnaujinta 2011.03.22
Pasiūlymus, klausimus siųskite adresu:
muziejai@gmail.com