VIRTUALI
TAPYBOS PARODA
Kryžiaus
kelio stotys
Šv. Archangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Kaune
Dailininkas
Virginijus Kašinskas http://www.virginijuskasinskas.com
Tekstų
autorė: Asta Venskauskaitė (ACJ)
1999/2000
m. Drobė, aliejus, I-XIV stotys 75x125cm.
XV stotis 110x140 cm.
I
dalis
|
|
|
I-oji
stotis. Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti |
Kryžiaus kelias arba Via
Dolorosa Jeruzalėje - tai brangiausias krikščionims kelias. Šiuo keliu
nuo pasmerkimo mirčiai vietos iki Golgotos, kur buvo nukryžiuotas, su
kryžiumi ant pečių praėjo mūsų Išganytojas.
Kiekvieną penktadienį trečią valandą po pietų krikščionys, atvykę
iš visų pasaulio kampelių, prisijungia prie pranciškonų procesijos,
kad praeitų Jėzaus pėdomis ir dar kartą pergyventų jo paskutines
valandas. Devynios Kryžiaus kelio stotys yra išdėstytos siaurose
senamiesčio gatvelėse, o penkios paskutiniosios - Šventojo Kryžiaus bažnyčioje,
kuri stovi Golgotos kalno vietoje. Visos stotys yra pažymėtos koplytėlėmis
arba altoriais, kur galima sustoti pasimelsti ir apmąstyti, kas čia
vyko.
Nepaisant turgaus triukšmo ir minios grūsties gatvėse, ėjimas tuo
keliu, kuriuo už mus kenčiantis Jėzus praėjo paskutinę savo žemiškojo
gyvenimo dieną prieš du tūkstančius metų, gali mums tapti jaudinančia
dvasine patirtimi.
Giesmė einant į I-ąją stotį:
Dangaus šventieji angelai, pravirkit, * ašaros graudžios, iš
uolų pabirkit, nes žmonių širdys didžiai nedėkingos, *
negailestingos.
I-oji
stotis. Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį
Šioje vietoje buvo Antonijos
tvirtovė ir Pretorijus, kur įvyko Piloto teismas ir Jėzus buvo
pasmerktas mirti. Bažnyčia pranciškonų vienuolyno kieme mums primena Jėzaus
nuplakimą ir vainikavimą erškėčiais.
Jėzus stovi prieš Pilotą. Netgi toks kaip dabar - sumuštas, išjuoktas,
apspjaudytas, pasruvęs krauju ir neteisingai pasmerktas mirti - Jis yra
didingas ir ramus, nes dega vieninteliu troškimu: įvykdyti savo Tėvo
valią, kad ir kiek tai kainuotų. Tai sielos ramybės paslaptis, kurią
pažįsta tik tas, kas panašiai kaip Jėzus prašo šviesos pažinti
Dievo valią ir jėgos ją įvykdyti, kas ima savo kryžių ir su Jėzumi
taria: Teesie Tavo valia.
Viešpatie, išmokyk mane būti teisingu su visais žmonėmis. Suteik drąsos
neiti į kompromisus su savo sąžine ir padėk su ta pačia ramybe kaip
Tu prieš Pilotą priimti tas neteisybes, kurios neišvengiamai ištinka
mane šiandien.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
/ Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į II-ąją stotį:
Imi Tu kryžių, o mes nuo jo bėgam: * ne Dievo valią -
smagumus pamėgom. / Mokyk mus, Jėzau, lengvesnį už Tavo * nešt kryžių
savo.
II-oji
stotis. Viešpats Jėzus paima nešti kryžių
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Jėzus su džiaugsmu
pasitinka ir apkabina jam uždedamą kryžių. Šią akimirką Jis mato
tave ir mane
Mato mūsų nesėkmes, puolimus, nuodėmes, kančias, bejėgiškumą,
netgi beviltiškumą
Jo akyse sušvinta iš Jo Širdies trykštančios
meilės šviesa. Jis ima kryžių už tave ir už mane, nes myli mus. Jis
ima kryžių, kad ir mes turėtume drąsos imti savo pareigų, savo
kasdienybės kryžių, kad Jo meilės pavyzdys sustiprintų mus, kai
atrodys, kad mūsų kryžius per sunkus, kai norėsim jį mesti ir pabėgti.
Viešpatie, leisk man suprasti, kad mano kryžius yra neišvengiamas ir
kad Tu visada ateini padėti man jį nešti, nes Tu mane myli. Mokyk mane
palengvinti naštas kitiems ir tuo parodyti savo meilę Tau.
Pasigailėk mūsų,
Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į III-ąją stotį:
Širdie, pažvelki ir susigraudinki, * skubėk apverkti Jėzų
iškankintą. / Žengia keliu jis kruvinas ir puola * į kietą uolą.
III-oji
stotis. Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Moralinis nuopolis,
silpnumas, nuodėmė buvo svetimi Jėzui dalykai, bet Jis puikiai žinojo,
kaip dažnai kūnas patraukia žemyn net pačią uoliausią dvasią. Jis
pažino žmogaus valią, kuri, nors ir būdama iš esmės gera, gali
nusileisti iki žemiausių nuopolių. Todėl Jis panorėjo patirti visišką
kūno bejėgiškumą po kryžiaus našta. Bet Jėzus bejėgiškai parkritęs
išbuvo tik akimirką. Jis tuoj vėl ryžtingai pakyla ir žengia toliau
link Kalvarijos, kiekvienu savo žingsniu mokydamas mus, kad net visiško
pralaimėjimo, didžiausio silpnumo momentais mes galime pakilti ir, dieviškos
jėgos remiami, žingsnis po žingsnio žengti link galutinės pergalės.
Viešpatie, leisk man Tavo prie žemės palinkusiame veide įskaityti žodžius:
Tai, ko tu vienas negali, kartu mes galime. Padėk
man, stiprink mane, aš noriu prisikelti.
Pasigailėk mūsų,
Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į IV-ąją stotį:
Lyg saulė, mėnuo - du dangaus žibintai* draugėn suėjo, abu
iškankinti.
Nuo didžio skausmo liovės jau spindėję,* šviesybę lieję.
IV-oji
stotis. Viešpats Jėzus susitinka savo
Motiną
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Čia susitinka dvi meilės
srovės, išsiveržusios iš dviejų skausmo iškankintų širdžių.
Tikroji meilė net didžiausiame skausme suspindi džiaugsmu, išvydus tą,
kurį myli ir kuris supranta jo kančią. Tikroji meilė negali būti kliūtis
malonei, priešingai, ji padrąsina ir suteikia jėgų aukai ir savęs užmiršimui.
Jėzaus akyse matome kančią dėl Motinos pažeminimo. Ji yra liudininkė
savo Sūnaus tariamo pralaimėjimo. Visi rodo į ją pirštais ir tyčiojasi.
Jėzus taip norėtų apsaugoti ją nuo tos paniekos
Viešpatie, mokyk mane visada pirmiausia galvoti apie kitus.
Pasigailėk mūsų,
Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į V-ąją stotį:
Kai jau galiausiai jėgų nebeliko* ir Kirenietį Simoną
sutiko,
Liepė pagelbėt Jėzui iškankintam,* kryžių paimti.
V-oji
stotis. Simonas Kirenietis padeda Viešpačiui
Jėzui nešti kryžių
|
|
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Simonas Kirenietis yra ne
tik istorinė asmenybė. Jis yra milijonų žmonių, taip pat mano ir
tavo įvaizdis. Mes negalime pasirinkti savo kryžiaus, mums jis uždedamas.
Ir mes nešame jį kaip Simonas Kirenietis, nes neturime kitos išeities.
Bet mes žinome, kad Simonas prieš savo priverstinės kelionės pabaigą
gavo malonę suprasti savo privilegiją: kad jis su
Kristumi eina į Kalvariją. Mes taip pat žinome, kad ir mes gauname
tą malonę, ir tada nusiminimas ir neviltis tampa džiaugsmu.
Jėzaus akyse nušvitęs palengvėjimas, kad atsirado žmogus, kuris
dalinasi jo našta ir jo skausmu, moko mane, kad ir aš galiu sušildyti
draugą tyliu buvimu šalia, rankos paspaudimu, užjaučiančiu žodžiu.
Ačiū Tau, Viešpatie, už draugus, kai man pačiam taip reikia jų
pagalbos
Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
/ Pasigailėk mūsų
