Birštono sakralinis muziejus VIRTUALI PARODA „GLORIA DEO“ Violeta Krištopaitytė Virtualioji paroda pristato kiek minimizuotą Kaune ir Birštone vykstančios parodos „Gloria Deo“ variantą. Joje nėra reprezentuojami visi autoriai, tačiau charakteringai atspindima jos nuotaika, prasminiai horizontai ir pristatomos visos vaizduojamosios dailės sritys: tapyba, grafika, stiklas, fotografija bei skulptūra. Ši paroda yra šeštoji, skaičiuojant nuo 1994 m., kai paroda „Jėzus“ buvo surengta ICMICA MIIC (Tarptautinio katalikų intelektualų sąjūdžio) katalikų dailininkų grupės įsikūrimo Lietuvoje proga. Šiemet parodos geografija prasiplėtė iki Birštono. Čia organizavimo ir kuravimo rūpesčius prisiėmė Birštono sakralinio muziejaus direktorė Roma Zajančkauskienė. Iki šiol tai vienintelė tęstinumą išlaikanti paroda mūsų krašte, kryptingai burianti Lietuvos menininkus, kuriems rūpi tikėjimo gyvenimo matmenys ir jų sklaida kūryboje. Parodoje vyrauja tapytojų kūriniai. Dauguma šios srities atstovų renkasi šiuolaikišką kalbėseną, per daug nenutoldami nuo sau charakteringo stiliaus ir iškart atpažįstamo braižo. Tradicinę lietuviškos tapybos liniją, pasižyminčią tvirta konstrukcija ir ekspresyvoku koloritu, plėtoja D. Valatka, pateikęs porą senosios Žemaitijos sakralinės architektūros fragmentų. Siužetiškai jis turi nemažai bendrumo su gera akvareliste R. Ropyte, o plastiškai jam gan artimas eskiziškas, impresijos gūsio pagautas A. Vaitkūno portretas „Jo Eminencija Kardinolas Vincentas Sladkevičius“ (beje, neseniai dalyvavęs Lenkijoje religinės dailės parodoje). V. Tamoliūnas toliau vysto savo beobjektę, sudvasintus materialiosios būties pagrindus akcentuojančią tapybą, o A. Vilpišauskas krikščioniškojo mentaliteto įvaizdžius jau traktuoja ženkliškai, įsiurbdamas juos į individualaus pasaulėvaizdžio ir asmeninės dramos verpetą. Tiesiogines religiškos mąstysenos užuominas sunkoka aptikti ir P. Griušio „Arimų angele“ - tai daugiau hiperrealistinė universaliai suvokiamos transcendencijos nuojauta nei aiškus prisilietimas prie anapusybės matmenų. Nors jo pasirinkta metafora talpi: balandžiai arimuose ir numanomas angelo sparnas primena žemėje paslėpto lobio ar apmirštančio grūdo palyginimus bei turi potencijos iššaukti tam tikrus Dangaus karalystės provaizdžius. Iš esmės minėtieji darbai priskirtini religinės tematikos, o ne religinio - ar juo labiau sakralinio - meno kategorijai, nes fiksuoja už tiesioginio tikėjimo dialogo esančius objektus arba šiame pokalbyje tarp „Aš“ir „JIS“ labiau pabrėžia emocingą arba racionalesnį savąjį „aš“ (sakralaus ir religinio meno ribos ne kartą spaudoje nagrinėtos aptariant ankstesnes „Gloria Deo“ parodas). Parodoje dalyvaujančios menininkės arčiau priglunda prie transcendencijoje besislepiančio dialogo dalyvio, kuris jų kūryboje linksta tapti „TU“. Štai E. Jesulaitytė ir J. Paulauskienė - abi, beje, daugiau žinomos kaip tekstilininkės - savo darbuose gan netiesiogiai formos prasme kalba apie Šv. Kalėdų ar Kryžiaus stebuklą, Jų kūrinių intencijos yra aiškiai labiau orientuotos į bandymus kažką pasakyti apie vaizduojamą objektą nei iliustruoti savas emocijas. A.Žiupsnytė taip pat pasirodo kiek neįprastesniu rakursu - pristato bizantinių ir europietiškų viduramžių rankraščių iliuminacijų (rankraščių puošimas inicialais, ornamentais ir figūriniais elementais) parafrazes, atliktas tradicine technika (pergamentas, aukso emulsija, kiaušinio tempera). Jautriai ieškoma žodžio ir vaizdo sintezė dar labiau pastiprina sveiką impersonalumo dozę - nesvetimą autorės darbams - ir pasiūlo žiūrovui prasmingą stotelę tikėjimo kelionėje. V. Kašinskas taip pat eksponuoja senojo sakralinio meno kūrinio parafrazę - improvizuotą Nemakščių bažnyčios Madonos kopiją. Jo kūrinys yra lyg tarpinė grandis tarp individualizuotos saviraiškos ir ikoninės tradicijos. Aštuonias ikonas parodoje pirmą kartą rodo italas pranciškonas iš Kauno pranciškonų konvento br. K. Bertagnin bei jo mokinės: O. Beita, A. Mickutė, D. Skardžiūtė . Net ir per daug nesigilinančiam į skirtumus tarp sakralaus meno ir tiesiog religinius motyvus eksploatuojančios kūrybos aišku, kad ikonos krikščioniškoje tradicijoje savąja kūrimo proceso specifika, formaliąja išraiška, paskirtimi ir siekiais labiausiai atitinka bazinius, daugelyje religijų tapačius sakralinio meno principus bei dėsnius. Tai maldos, kontempliacijos objektai, iš esmės netgi nelabai derantys prie vakarietiškosios ekspozicinės parodų koncepcijos, nes viršija įprasto meninės apžiūros objekto statusą. Kaip visada, stipri lietuvių grafika, nors reprezentuojama ne itin gausiai. Ypač paminėtinas E. Rudinsko ciklas „Genesis“ - nuostabus kūrinijos sutvėrimo apmąstymas, kur semantinės Žodžio kryptys (tekstai iš Pradžios knygos) puikiai jungiamos į vienovę su vizualiniu komentaru. Pasirinkdamas minimalizuotus, preciziškus žemės, vandens, augmenijos ir žmogaus sukūrimo įvaizdžius (akmenys, sėklos, lapai) dailininkas leidžia išgirsti tylią šlovinimo giesmę, skambančią kiekviename kūrinyje ir visoje visatoje. O vidumi išjaustas, sintezuojantis, kuklus ir Kūrėju susižavėjęs autoriaus žvilgsnis ir žiūrovą moko šios giesmės. Kitokią išeities poziciją yra pasirinkęs geras vitražistas E. Markūnas savo kūrinyje „Struktūra“, skirtame šv. Ignacui Lojolai. Jo darbe akivaizdus dekonstrukcijos principas, moderniajame mene pamėgtas nuo kubizmo laikų: trijuose kvadratuose talpinami tik šv. Ignaco ausis, akis ir lūpos, liudijantys apaštališką šio šventojo dvasią ir ypatingą jo sugebėjimą įsiklausyti, pamatyti ir skelbti dieviškuosius dalykus. Būdamos įdomiame santykyje su apačioje įkomponuota kančios įrankių „rentgenograma“, taip „moderniai“ eksponuojamos kūno dalys gal ir ne taip stebintų, jei prisimintume ankstesniais amžiais klestėjusį relikvijų kultą, kai šventųjų kūnai buvo „dalinami“ ne mažiau drastiškai. Nors, reikia pripažinti, struktūriniai ar estetiniai idėjos išraiškos uždaviniai autoriui turbūt buvo pirmoje vietoje... Fotografijos atstovai „Gloria Deo“ parodoje dalyvauja pirmą kartą. Siužetinėje plotmėje A. Kairys savajame dokumentinių nuotraukų cikle iš Atgimimo laikų tarsi ieško, kiek Dievas ir tikėjimo vertybės įsiterpia į žmogaus gyvenimo šventes ir kasdienybę, o formos požiūriu religinės tematikos elementai jam yra lyg bandymas suteikti fotografijoms kitokio, anapusinio žvilgsnio kokybę. Tuo tarpu D. Maleckienė ir ypač J. Valiušaitis, nuotraukas palydintis išplėstiniais tekstais, laisviau transformuoja fotografuojamus objektus ir atsispiria nuo jų improvizuodami pasirinkta tema. Apimtinio meno - skulptūros pavyzdžių parodoje kaip visada pristatoma nemažai. Profesionaliajai, moderniajai skulptūrai atstovauja M. Paulauskas su estetiškai nepriekaištinga „Sopulingąja“ ir L. Žuklio bareljefai, kurie priskirtini akademistinei krypčiai. Ne mažiau įsimenantys ir nuoširdumu paperkantys yra liaudiškojo baroko tradicijas tęsiantys medžio skulptorių darbai. S. Lampicko „Prakartėlė“ - pakopomis išdėstyta daugiafigūrė kompozicija, modeliuojanti savitą archetipinį mikrokosmosą. Šis darbas, beje, šiemet yra laimėjęs Europos parlamento premiją IV tarptautiniame prakartėlių konkurse Rokiškyje. S. Lampicko personažai liaudiški, mieli ir suprantami, nepretenzingai godojantys žmogaus gyvenimo po Dievo saule „dūmas“. Tuo tarpu A. Teresiaus darbų liaudiška stilizacija kartais balansuoja ant humoro ribos, bet pasirinkęs vengti ne visada pasiteisinančio supaprastinimo ir deformacijų, jis pasiekia geresnių rezultatų - tai akivaizdu šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūroje. Bene šilčiausi iš medinės skulptūros pavyzdžių - L. Ivaškevičiaus darbai. Leisdamas sau minimalią intervenciją į natūralų seno medžio kamieną, skulptorius, regis, tik paryškina jame glūdėjusį angelą ar Švč. Mergelės figūrą. Šios figūros - gyvai statiškos ir gotiškai elegantiškos - pasižymi ypatingu švelnumu bei vaikišku atvirumu ir kone juntamai alsuoja anapusybės jėga ir gerumu. Žvelgiant į jo skulptūras, formuluojasi reziumuojanti mintis, kad autorius savo kūryba atsakingai ir nuoširdžiai neša religinio meno kūrėjo misiją. Link šio tikslo, stiprindami savo autentišką kūrybingumo dovaną, atrodo, juda dauguma parodos menininkų. Virtuali paroda „GLORIA DEO“ I dalis  II dalis  III dalis  IV dalis