| |
|
|
|
 |
Virtuali paroda
„Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose“
[Anotacija] [1]
[2] [3]
Veronika Šleivytė (1906–1998)
pirmiausia buvo dailininkė. Augdama Kupiškio rajone, Viktariškių
kaime, bežemio valstiečio šeimoje, ir nuo vaikystės tarnaudama
ūkininkams, ji svajojo būti menininke, nors šeima vos galėjo
prasimaitinti. Šis noras, anot jos pačios, gimė stebint gamtą ir
vyresniosios sesers Onos rankdarbius.
Veronikos Šleivytės dailės
palikimą galima skirti į dvi dalis. Pirmoji – tai tarpukario ir
pokario metais kurti grafikos darbai, kuriuose Veronika
realistiškai vaizdavo valstiečių gyvenimą, pabrėždama skurdą. O
palikusi darbą mokykloje ji atsidėjo vien tapybai pastelės
technika. Jos tapybos turinys buvo visiškai kitoks: lyriški
Lietuvos peizažai, daugybė gėlių puokščių ir natiurmortai – jos
gimtadienių dovanos.
Taigi Veronika Šleivytė buvo dailininkė. Ji
gyveno viena, metė darbą, kad tik galėtų atsidėti tapybai.
O
kokią vietą jos gyvenime užima fotografija?
Lietuvos dailininkų
sąjungai pildytos anketos „Forma Nr. 1“ grafoje „specialybė“
Veronika Šleivytė užrašė: „grafikė-tapytoja“ ir nieko – apie
fotografiją. Fotografijos ji nemini ir dviejose žinomose
autobiografijose. Tai, kad ji tikrai fotografavo, liudija
didžiulis fotografijų ir negatyvų archyvas bei išlikęs jos
fotoaparatas. Ji fotografavo daug ir visada: savo šeimą,
draugus, keliones, mokinių darbų, dailės ir fotografijos
parodas, vestuves, laidotuves, susibūrimus, Kauną, darė daugybę
didelių grupinių nuotraukų ir reprodukavo savo kūrinius. Taip
pat Veronika Šleivytė 1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos
fotomėgėjų sąjungos parodoje Kaune, Žemės ūkio rūmų salėje, ir
ten jos fotografija „Prie jūros“, surinkusi 153 balsus, užėmė
VIII vietą. Jos fotografijos pateko į spaudą: nuotrauka „Į
bernelių mišias“ išspausdinta žurnale „Naujoji Romuva“ 1938 m.,
nr. 51–52 (413–4), o „Keramikos parodoj“ puošia 1933 m.
„Fotomėgėjo“ 26 puslapį. Taigi V. Šleivytė viešumoje reiškėsi
ir kaip fotografė.
Tyrinėjant Veronikos Šleivytės archyvą tampa
akivaizdu, kad fotografija jai pirmiausia buvo savo ir artimųjų
gyvenimo fiksavimo priemonė.
Kaip jau minėta, V. Šleivytė 1933
m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje. Iki
šiol buvo žinomas tik jos ten eksponuotų darbų sąrašas. Tačiau,
laimei, V. Šleivytė išsaugojo Prano Gaižučio užfiksuotą
ekspozicijos vaizdą, ir padidinus nuotrauką galima aiškiai
įžiūrėti visus 18 vaizdų. Šio trumpo tyrimo metu iš jų pavyko
rasti jos fotografijų ir negatyvų archyve („Prie jūros“, „Mano
mamytė“ (1932), „Kuršių marės“, „Ant meilės tilto (Palanga)“
(1933), „Tiltas (Alytus)“ (1931), „Švyturys“, „Gubose“ (1930),
„Ligoninės džiaugsmas“ (1932) „Prieplaukoj žvejų belaukiant“),
tačiau tik dvi fotografijos yra parodiniai atspaudai – „Prie
jūros“, parodos žiūrovų balsavimu laimėjusi VIII vietą, ir
„Ligoninės džiaugsmas“. Rastieji parodoje eksponuoti vaizdai
leidžia daryti tam tikras išvadas apie V. Šleivytės menines
nuostatas, taip pat – apie jos kūrybos metodus.
Pirmiausia
pastebėtina, kad ir temos, ir kompozicijos požiūriu V. Šleivytės
fotografija iš esmės neišsiskyrė bendrame tarpukario meninės
fotografijos kontekste. Čia matome kone visus to meto
fotografijų tipus: ir tradicinį Nidos vaizdą su buriniu
laiveliu, ir Lietuvos peizažą, kaimiško gyvenimo būdo
idealizaciją, moters grožio garbinimą, vaikus, pajūrį ir senutės
motinos portretą. Vyrauja lyrika, nėra nei aštrios socialinės
kritikos, kuri būdinga V. Šleivytės grafikai, nei kokių nors
neįprastų žiūros kampų, kuriuos mėgo modernistinės fotografijos
atstovai.
Taigi iš V. Šleivytės fotografijų susidėlioja įdomios
moters gyvenimo vaizdinys – kenčiančios, bet į savo išgyvenimus
sugebančios pažvelgti tarsi iš šalies, šiek tiek su ironija;
mylinčios savo artimuosius ir gimtąjį kaimą, bet branginančios
ir savo miestietišką gyvenimą, analizuojančios save... Taip pat
čia atsiskleidžia jos polinkis eksperimentuoti su fotografijos
kalba ir taip pralenkti laiką – bent jau Lietuvoje.
Fotografijomis Veronika Šleivytė papasakoja apie save daugiau
nei rašydama autobiografiją, paliudija, kad ji buvo ne tik
dailininkė, bet ir fotografė.
Parengta pagal dr. Agnės
Naršytės straipsnį „Veronikos Šleivytės gyvenimas
fotografijose“, publikuotą kataloge „Veronikos Šleivytės gyvenimo
bruožai“, Kupiškio etnografijos muziejus, 2007 m. Panevėžys.
[Anotacija] [1]
[2] [3]
|
|
|
|
 Į viršų
|
|
|
© Lietuvos dailės muziejus, © Lietuvos muziejų asociacija. ISSN 1648-8857
|
Atnaujinta
2012.03.05
|
Administruoja Lietuvos dailės muziejaus filialas Lietuvos muziejų
informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras
Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams
Matematikos ir informatikos institute |
|
|
