Restauruojama Agluonėnų etnografinė laukininko sodyba greitai atvers duris lankytojams

Pranešimas spaudai (2010 m. lapkričio 10 d.)

Pastaruoju metu Agluonėnų bendruomenės narys Jonas Čepas viešojoje erdvėje kelia visiems Agluonėnų ir Klaipėdos rajono gyventojams itin aktualų klausimą – ar tinkamai restauruojama Agluonėnų etnografinė sodyba ir ar dabartinė rekonstrukcija nesunaikina sodybos autentikos. Vykdomi esminiai restauracijos darbai, todėl visiškai pagrįstai kyla klausimas – kas liko iš senosios sodybos? Tačiau keliant tokį klausimą būtina pasitikslinti, apie kokią sodybą kalbame – senąją mažlietuvio ar sovietmečiu mėgėjiškai rekonstruotą sodybą.

Agluonėnų etnografinė sodyba dar tarybinio ūkio laikais buvo neprofesionaliai rekonstruota, padarant drastišką intervenciją į paveldą, sunaikinant daug autentiškų detalių bei pristatant tokių, kurios buvo visiškai nebūdingos šio krašto sodybai. Kaip antai „pasisėdėjimams“ skirtas rūsys su židiniu bei atidaroma kluono siena... Be abejo, šalinant sovietmečiu padarytos neprofesionalios rekonstrukcijos intervenciją muziejininkai ir projektuotojai pasirinko tokį rekonstrukcijos variantą, kuris sodybą padarytų bent jau artimą tipiškai to krašto architektūrai.

Tad rekonstrukcijos metu keičiami ne tik sukirmiję sodybos rąstai, tačiau ir kai kurios to krašto gyvensenai nebūdingos detalės. Rekonstruojant kluoną buvo atsižvelgta į vietos bendruomenės reikalavimus, nuspręsta nesiekti mažlietuviškos autentikos, kluonas rekonstruojamas turint tik vieną tikslą – pritaikyti patalpas viešiems susibūrimams.

Tačiau apie viską iš eilės.

Po klaidingos restauracijos sodyba įtraukta į Kultūros vertybių registrą

Agluonėnų etnografinė sodyba yra tipiška Klaipėdos krašto laukininko (turėjusio iki 10 hektarų žemės) sodyba. Medinis gyvenamasis namas ir klojimas pastatyti 1898 metais. XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio pradžioje, ūkį įsigijus Jurgiui Brechtui, namas perstatytas. Prieškambaryje, koridoriuje, virtuvėje vietoj ligtolinių molinių grindų buvo išklotos raudonų plytų grindys, pastatyta krosnis su raudonų plytų suolu („benkiu“).

1981 m., po paskutinės sodybos šeimininkės Marės Vytienės mirties, tuometinio kolūkio pirmininko Alvydo Treigio iniciatyva sodybą su visais joje buvusiais daiktais, baldais, buities rakandais nupirko kolūkis. Pastatų tvarkymo darbai buvo pavesti landšaftininkui Jonui Čepui. 1983 m. vykdant tvarkymo darbus visi sodybos pastatai buvo rekonstruoti ir pritaikyti kultūrinei veiklai. Gaila, tačiau tuomet rekonstruojant sodybą nebuvo kreiptasi į specialistus... Galbūt tokiu atveju būtų labiau susirūpinta ne tik kluono pritaikymu teatrui, bet ir išsaugotas autentiškas mažlietuvio sodybos interjeras ir aplinka. Tačiau visus darbus geriausių ketinimų vedami vykdė entuziastai ir studentai, todėl rekonstruojant pastatus neišvengta klaidų.

Gyvenamojo namo virtuvėje, įrengiant ekspoziciją, buvo išardyta plyta valgiui gaminti ir įrengta virenė – patalpa su atviru ugniakuru ir dūmtraukiu. Rūsyje įrengtas poilsio kambarys su židiniu. Tvarte išpiltos cementinės grindys, patalpa pritaikyta parodoms eksponuoti. Prie tvarto buvusi medinė pastogė vežimams laikyti (vežiminė) nuardyta ir kitame tvarto šone pastatytas lentinis priestatas darbo įrankiams susidėti.

Klojimas buvo pritaikytas teatrui: pakeistos kluono apkalimo lentos, galinę kluono sieną padarant atveriamą, kad renginių metu būtų galima praplėsti kluono patalpą žiūrovams. Įrengta scena, grindys išklotos nedegto molio plytomis, kurios buvo atvežtos iš kitos sodybos.

Pakeista ir kiemo erdvė. Tvora, skyrusi vadinamąjį „gerąjį kiemą“ nuo ūkinio, perkelta kiek toliau, taip centrinę kiemo dalį atveriant renginiams.

Kiek vėliau taip rekonstruota sodyba buvo įrašyta į LR Kultūros vertybių registrą.

Per neprofesionalią restauraciją dingo unikalūs daiktai

Prieš ketverius metus Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Agluonėnų seniūnija etnografinę sodybą perdavė Gargždų krašto muziejui. Muziejininkai pirmiausia atliko eksponatų patikrinimą ir buvo nemaloniai nustebinti – inventorinėje knygoje įrašyti tik 37 eksponatai, likę iš M. Vytienės sodybos. Primename, kad sodyba buvo pirkta su visais joje esančiais daiktais... Tad kur dingo M. Vytienės namų ūkio daiktai? Galbūt jie saugomi kitoj patalpoje?

Deja, šis klausimas taip ir liko neatsakytas – čia gyvenusių žmonių unikalių daiktų tiesiog nebėra... Dabar jie būtų labai reikalingi atnaujinant ir papildant mažlietuvio sodybos interjero ekspoziciją. Gaila, kad žmonės, ėmęsi rekonstruoti sodybą ir taikyti ją muziejui ir klojimo teatrui, nesuvokė, jog būtina išsaugoti ir asmeninius sodybos šeimininkų daiktus.

Taip negrąžinamai prarastas unikalus istorinis, etnografinis paveldas. Tiesa, beveik po dešimtmečio susizgribta ir pradėta eksponatų apskaita. Tuomet inventorinėje knygoje įrašyti 355 vnt. eksponatų: 37 – iš M. Vytienės sodybos, 30 inventorinėje knygoje įrašyti kaip klojimo teatro rekvizitas. Senoviška karieta, pirkta iš V. Majoro, pažymėta kaip dingusi apie 1993 metus.

Negrįžtamai būtų prarastas vienas iš Mažosios Lietuvos medinės architektūros paminklų

Perėmę sodybos pastatus muziejininkai pastebėjo, kad jų būklė yra prasta. Ypač nesaugi elektros instaliacija. O įvertinat tai, kad pastatai yra mediniai, baisu ir pagalvoti, kas galėjo įvykti dėl avarinio elektros įvado...

Nuodugniai apžiūrėjus pastatus pastebėta: gyvenamajame name lūžusi stogo sija, namo viduje kenkėjų paliekami charakteringi milteliai. Taigi mediena pažeista entomologinių kenkėjų, sutrešusios ir sulūžusios tvoros, vėjo perpučiamos kluono sienos, paukščių išpešioti nendriniai stogai.

Muziejininkai, norėdami tiksliau įvertinti sodybos būklę, pakvietė komisiją iš Klaipėdos rajono savivaldybės, KVAD Klaipėdos teritorinio padalinio ir muziejaus specialistų. Šios komisijos išvada buvo tokia: „būtinas skubus etnografinės sodybos restauravimas, pašalinant blogą medienos, stogo dangos, autentiškų konstrukcijų ir dekoro detalių, avarinę elektros instaliacijos būklę, rekomenduojama paruošti sodybos sutvarkymo techninį projektą ir vykdyti restauravimo darbus“. Kaip alternatyvą restauracijai muziejus svarstė ir sodybos konservavimo galimybę, tartasi su P. Gudyno restauravimo centro specialistais. Pastatų konservavimas tik pristabdytų pastatų nykimą, tačiau tai būtų laikinas problemos sprendimas, nes vėliau lėšų poreikis restauravimui būtų dar didesnis. Tuomet buvo aišku, kad skubiai nesiėmus reikiamų priemonių sodybos pastatų būklei gerinti, bus negrįžtamai prarastas vienas iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros paminklų...

Apie sodybos būklę muziejus informavo Agluonėnų bendruomenę bei pristatė ketinimą sodybą restauruoti, paaiškino, kodėl tai būtina daryti. Agluonėnų bendruomenės pirmininkas Kęstutis Sinskas pasirašė pritarimą sodybą restauruoti bei ją pritaikyti kultūrinei, bendruomeninei veiklai. Muziejus parengė paraišką „Agluonėnų etnografinės sodybos restauracijos ir pritaikymo viešosioms kultūros, švietimo ir bendruomeninės veiklos reikmėms techninės dokumentacijos parengimas ir sodybos restauracija bei pritaikymas kultūrinei veiklai“ Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų Projektų rengimo fondo paramai gauti. Projektui buvo skirtas finansavimas. Bendras projekto biudžetas sudaro 1 358 959,93 Lt (su PVM), iš kurių – 80 % Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo lėšos ir 20 % projekto partnerio Klaipėdos rajono savivaldybės piniginis įnašas.

Restauracijos pradžia

Rengiant techninį projektą buvo siekiama, kad pastatų pritaikymas kultūrinei veiklai atitiktų krašto etnografinių sodybų architektūrines tradicijas bei KVAD dosjė įvardintas vertingąsias sodybos savybes. Tai reiškia, kad restauruojant sodybą turi būti išsaugotas pastatų fasadų medžiagiškumas, pastatų tūris, aukštis, stogų dangos tipas. Be to, norėta ištaisyti 1983 m. rekonstrukcijos metu padarytas klaidas: gyvenamajame name atkurti virtuvės patalpą, atstatyti plytą maistui gaminti, pagal išlikusį autentišką pavyzdį restauruoti langus, duris, pakeisti rekonstrukcijos metu sudėtas siauras, XIX a. statiniui nebūdingas lubų ir grindų lentas, atkurti vadinamojo „šaltojo kambario“ interjerą. Visi šie darbai ir buvo numatyti projekto sprendimuose.

Parengtas techninis restauracijos projektas (UAB „Paulens&CO“) suderintas su KVAD, savivaldybės specialistais, atlikta specialioji projekto ekspertizė (UAB „Darbasta“). Projekto rengimo metu nustatyta, kad daugiausia autentiškų detalių yra gyvenamajame name, kiti pastatai jau yra rekonstruoti ir pritaikyti kultūrinei veiklai. Projekto sprendimuose atsižvelgta į tai, kad  kluonas yra  pritaikytas teatrui, taigi čia dideli lankytojų srautai, todėl tokio pastato konstrukcija ir medžiagos turi būti saugios bei atitikti aplinkos saugos ir higienos reikalavimus. Todėl kluono grindis numatyta iškloti raudonomis klinkerinėmis plytomis, kurios yra tvirtesnės ir atsparios temperatūros svyravimams (kluonas nešildomas), paliekant (bendruomenės prašymu) plūkto molio įvažiavimą. Muziejus techninį projektą pateikė Agluonėnų bendruomenei susipažinti. Tuomet bendruomenė turėjo pastabų kai kuriems techninio projekto sprendimams. Projektas suderintas ir gauti visi sodybos restauracijai ir pritaikymui reikalingi leidimai iš Klaipėdos rajono savivaldybės ir KVAD.

Vykdant sodybos restauravimo darbus didesnė dalis bendruomenės išsakytų norų patenkinti – išsaugota atidaroma galinė kluono siena, trobos prieangyje raudonų plytų grindys tik nuvalomos ir sutvirtinamos, apšvietimo stulpas bus nukeltas į šoną, paliktas moliu grįstas kluono įvažiavimas. Atlikti archeologiniai žvalgomieji tyrimai tiksliai buvusios vištidės vietai nustatyti. Nors archeologo išvadose sakoma, kad čia pastato su pamatais nebuvo, galėjo būti tik laikinas statinys, nutarta laikiną pastatą muziejaus reikmėms pastatyti menamos vištidės vietoje.

Šiuo metu baigiami restauruoti visi sodybos pastatai. Liko vidaus restauracijos ir apdailos darbai. Baigus restauracijos darbus muziejininkai atnaujins sodybos ekspoziciją. Iš projekto lėšų bus įsigyta baldų ir įrangos edukacinei veiklai. Įgyvendinus projektą bus restauruoti visi sodybos pastatai, įtraukti į LR Kultūros vertybių registrą, bei įsigyta renginių, kultūrinio turizmo ir bendruomenės veiklos organizavimui reikalingos įrangos ir baldų. 2011 m. pavasarį restauruota ir pritaikyta kultūrinei ir bendruomeninei veiklai plėtoti sodyba bus pristatyta visuomenei.

Gargždų krašto muziejaus informacija 

1 nuotr. Agluonėnų etnografinė sodyba. 2007 m.
2 nuotr. Mediena visiškai suirusi, pažeista entomologinio kenkėjo. 2010 m.
3–4 nuotr. Paskutinė sodybos šeimininkė Marija Vytienė. Fotografuota apie 1968 m.
5 nuotr. Gyvenamojo namo galas. Mediena pažeista entomologinio kenkėjo. 2010 m. 
6 nuotr. Restauruojamo namo fragmetas. 2010 m.