ekspozicija, skirta vyrui ir moteriai

Virš šimto vertingų eksponatų pasakoja apie vyro ir moters gyvenimą, jų pomėgius, madas ir mažutes nuodėmes...

M.Žilinsko dailės galerijos taikomosios dailės ekspozicija pasipildė naujais, niekur iki tol nerodytais daiktais. Virš šimto eksponatų pasakoja apie vyro ir moters gyvenimą, jų pomėgius, madas ir mažutes nuodėmes.

Moterų pasaulio simbolis - koketiškos ir įspūdingos vėduoklės. Rytuose jos buvo žinomos nuo gilios senovės ir nebuvo tik moterų atributas. Europoje XVI a. vėduoklės tapo madingu ir būtinu aukštuomenės damos aksesuaru. Baroko laikais vėduoklės buvo gaminamos iš odos, šilko, pergamento, puoštos dramblio kaulu, inkrustuotos vėžlio kiautu, perlamutru, madingos buvo tapytos, su veidrodėliu viduryje, aprėmintos didingomis stručio ar povo plunksnomis. Ekspozicijoje rasime nuostabias ištapytas XVIII a. damų vėduokles. Kai kurios buvo itin vertinamos ir kabinamos puošniuose rėmuose kaip nepakartojamas interjero akcentas. Tuo metu vėduoklės įgavo itin didelę reikšmę. Jų dėka buvo galima paskirti pasimatymą, arba atstumti įkyrų gerbėją neištarus nei žodžio.

Dailios piniginės, karoliukais siuvinėti rankinukai, subtiliausiais raštais puošti plunksnakočiai, prabangios drožinėtos, inkrustuotos dėžutės puošdavo damų parėdus ir buduarus.

Neregėtas daikčiukas - XIX a. užrašų knygelė iš dramblio kaulo, kurią sudaro septynios plokštelės visoms savaitės dienoms. Ant jų pieštuku buvo galima pasižymėti susitikimus, pasimatymus ar kitus svarbius reikalus. Deja, savaitei pasibaigus, tekdavo viską ištrinti ir vėl rašyti iš naujo. Lengvų, peršviečiamų audinių skėčiai saugodavo moterų veidus nuo pavojingų saulės spindulių ir prasčiokiško įdegimo. Jau prieš du šimtus metų skėčiai buvo sulankstomi, kad neatrodytų per daug griozdiški.

Vyrų pasaulio atributai šioje parodoje - ginklai, pypkės, kiti rūkymo reikmenys, mažyčiai aksesuarai, bylojantys apie vyro padėtį, turtus ir kilmę. Čia eksponuojami sudedami akiniai, elegantiški jų dėklai. Akiniai atsiradę XIV a. Rytų Azijoje, pradžioje teturėjo praktinę paskirtį, tačiau Europoje jie tapo madingu aprangos priedu, jų formos keitėsi, keičiantis madoms. Lornetas - tai aristokratiškas akinių variantas, kurių dėklai, grandinėlės, juostelės tapo tikrais taikomosios dailės šedevrais. XVIII a. lornetu vyrai rafinuotai flirtuodavo, atsakydami į damų žaidimus vėduokle. Monoklis (stiklas vienai akiai) buvo populiarus tarp kariškių ir diplomatų. Monoklis taipogi buvo laikomas prabangos ženklu.
Pypkės, kandikliai: puošnūs, drožinėti, inkrustuoti buvo daugelio, net nerūkančių vyrų būtinas atributas. Praėjo daugiau nei pusė tūkstančio metų, nuo to laiko kai pirmoji pypkė atkeliavo į Europą. Indėnų ritualinis atributas pirmiausiai tapo Portugalijos ir Ispanijos jūreivių ir uosto darbininkų pomėgiu, po to buvo pamėgtas ir didikų. Nuo to laiko kai Prancūzijos karalienė Kotryna Mediči tabaku išsigydė migreną, rūkymas tapo karališkų rūmų mada. Puošnios pypkės yra neblogai išlikę nes jos buvo saugomos ir perduodamos iš kartos į kartą kaip maži meno šedevrai. Specialios pypkės buvo gaminamos medžiotojams, žvejams. Lovelasai mėgo pypkes, kurias puošė laisvo elgesio moterų, šokėjų figūros. Bėgant laikui keitėsi ir rūkymas. Mėgiama pypkė užleido vietą cigarams, cigaretėms. XIX a. atsiradus degtukams, jiems buvo daromi prabangūs stoveliai, dailios dėžutės, kurios tapo vyriško interjero detale.

Ekspozicijos akcentas - kol kas vienintelis žinomas Lietuvoje dvikovos rinkinys. Tai ir pistoletai, ir dėžutė šratams, parakinė, ir formelė kulkoms lieti.