ekspozicijos vytauto didžiojo karo muziejuje

Karyba priešistorinėje Lietuvoje
Ekspozicija lankytojus supažindina su Lietuvos priešistorės karybos raida, t. y. nuo seniausių laikų, kai Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai, iki valstybės susidarymo (XI tūkstantmetis pr. Kr.–XIII a. pirma pusė). Skyriaus ekspozicijoje karyba skirstoma į 3 laikotarpius: akmens amžiaus (11 000 m.–2000 m. pr. Kr.), ankstyvųjų metalų (2000 m. pr. Kr.–0 m. iki Kr.) ir geležies amžiaus (I–XIII a. pirma pusė) karybą. Eksponuojami akmens amžiuje naudoti medžioklės įrankiai-ginklai, pagaminti iš titnago, kaulo, rago, ir akmens amžiaus pabaigoje–bronzos amžiaus pradžioje pasirodę tikrieji ginklai – akmeniniai kovos kirviai, buožės, įvairių formų titnaginiai strėlių antgaliai, ietigaliai. Apie bendruomenių tarpusavio kovas ar karinius susidūrimus su kitų kultūrų atklydėliais primena Žemaitiškės 1 A gyvenvietės, kuri datuojama 2600–2100 m. pr. Kr., maketas su gynybiniais įtvirtinimais. Ankstyvųjų metalų laikotarpio ekspozicijoje rodomi bronziniai įvairių tipų kirviai, ietigaliai ir kaip vieno iš pirmųjų gynybinių objektų Narkūnų piliakalnio su pastatais ir įtvirtinimais rekonstrukcijos piešinys. Šiuo metu Lietuvoje priskaičiuojama net apie 900 piliakalnių. Karybą geležies amžiuje rodo eksponuojami įvairiausi ginklai: ietys, kovos peiliai, kalavijai, antskydžiai, šalmai, raitelio ir žirgo aprangos reikmenys. Ekspoziciją papildo XIII a. Rėkučių gynybinio įrenginio maketas. Šis įrenginys buvo besiformuojančios Lietuvos valstybės šiaurinės gynybinės sistemos dalis. Negalima pamiršti ir X–XI a. karių aprangos bei ginkluotės rekonstrukcijų.

Rūbų, papuošalų ir ginklų rekonstrukcijos. X–XI a.	Rėkučių gynybinio įtvirtinimo maketas. XIII a.	Žemaitiškės 1-osios gyvenvietės gynybinio įtvirtinimo maketas 2600–2100 m. pr. Kr.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karybos istorija XIII–XVII a.
LDK karybos istorijos salėje pristatoma Lietuvos karybos istorijos raida XIV–XVII a. Ekspozicijoje esantys eksponatai liudija, kad Lietuvos karių ginkluotė kokybe nesiskyrė nuo aplinkinių kraštų karių ginkluotės. XIV–XVI a. pradžioje jie buvo apsiginklavę vietos meistrų gamintais ir importuotais kalavijais, kovos peiliais, kirviais, kovojo ietimis, svaidė strėles iš arbaletų ir lankų. Jau XIV a. pabaigoje ėmė naudoti ir parakinius šaunamuosius ginklus – bombardas.  Ekspozicijos dalyje, skirtoje XVI–XVII a., galima pamatyti, kokį poveikį LDK karybai darė aplinkiniai kraštai. Jau nuo XVI a. pradžios LDK kariuomenėje tarnavo samdiniai iš Vakarų Europos (sunkieji pėstininkai), iš Vidurio Europos atkeliavo husarai, iš Kaukazo priekalnių – petihorai, iš Ukrainos stepių – kazokai. Geriausios jų savybės ir ginkluotė buvo perimtos, pritaikytos prie vietinių sąlygų, tobulinamos ir tapo savastimi. Apie tai byloja išlikę ginklai, šarvuotė ir ekipuotė. Ekspozicijoje taip pat galima pamatyti graviūrose pavaizduotus žymius kariuomenės vadus (etmonus), mūšius, istorinius LDK žemėlapius. Salės sienas puošia batalinė tapyba, įamžinanti svarbiausias šio laikotarpio LDK kariuomenės pergales (Žalgirio – 1410 m., Oršos – 1514 m., Salaspilio (Kircholmo) – 1605 m.). Lankytojai pamatys ir kelias rekonstrukcijas: kryžiuočių 1361 m. vykdomo Kauno pilies puolimo maketą ir XV a. pradžios bei XVI a. pradžios karius (visu ūgiu, su tam laikotarpiui būdinga šarvuote ir ginkluote).

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karybos istorijos XIII–XVII a. ekspozicijos fragmentai

Vytauto kapelos ekspozicija
Rengiant Vytauto kapelos ekspoziciją, buvo stengiamasi atkurti XX a. 4-ojo dešimtmečio dvasią. Dauguma rodomų eksponatų Vytauto kapeloje buvo ir prieš 70 metų. Centrinę vietą užima Vytauto skulptūra, kurią dar 1934 m. muziejaus užsakymu sukūrė vienas žinomiausių Lietuvos skulptorių  Vladas Grybas. Svarbiausioje muziejaus salėje eksponuojami Lietuvos valdovų portretai, tapyti žymių  tarpukario Lietuvos dailininkų (J. Mackevičiaus, P. Kalpoko, V. Didžioko, J. Janulio, J. Vienožinskio ir kt.). Valdovų galeriją, kurią sudaro 30 portretų, pradeda  Lietuvos karaliaus Mindaugo, o baigia paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio portretai. Greta valdovų portretų kabo paveikslai, vaizduojantys svarbiausius mūšius, vykusius iki Vytauto laikų ir jam gyvam esant („Saulės mūšis“, 1236 m., dail. A. Krūka; „Durbės mūšis“, 1260 m., dail. V. Norkus; „Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų“, 1362 m., dail. P. Griušys; „Žalgirio mūšis“, 1410 m., dail. I. Rudolfas (J. Mateikos paveikslo kopija)).
Savo vietą čia rado ir vienas vertingiausių Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomų dailės kūrinių – dailininko J. Stykos 1901 m. nutapytas paveikslas „Vytauto priesaika“, taip pat meniškai apipavidalintos XVI a. pabaigos–XVII a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės naudotos patrankos, XV–XVI a. šarvų komplektai.

Vytauto kapelos ekspozicijos fragmentai

Didžiosios salės ekspozicija
2010 m. vasario 11 d. atidaryta rekonstruota Didžioji salė. Sienas puošia Lietuvos valdovų portretai, Vytauto priesaikos ir svarbiausių mūšių paveikslai. Ekspozicijoje – Lietuvos kariuomenės istorija ir atkurta karališka Lietuvos–Lenkijos valdovo Augusto II-ojo vėliava. Ją tekstilininkė Bronė Neverdauskienė atkūrė per dvejus metus. Originalas saugomas Švedijos karo muziejuje Stokholme kaip Šiaurės karo švedų kariuomenės trofėjus.
Didžiojoje salėje – eksponatai iš įvairiausių epochų. Lankytojai gali susipažinti ir su muziejaus istorija, ir su  fondų saugyklose ilgai saugotomis muziejinėmis vertybėmis: 1901 m. Jano Stykos nutapytu paveikslu „Vytauto priesaika“, visų Lietuvos valdovų portretais, 1676 m. vokiečių kalba išleista Kazimiero Simonavičiaus knyga „Didysis artilerijos menas“, unikaliais ir retais archeologiniais radiniais, gausia alebardų ir espantonų kolekcija. Eksponuojami 1940 m. laikotarpio daiktai ir nuotraukos, kai, okupantams užgrobus Lietuvą, prasidėjo tragiškas karininkų ir jų šeimų naikinimas. Lankytojai išvys okupantų ir Lietuvos partizanų ginklus, jau atkurtoje Lietuvoje sukonstruotus pistoletus-kulkosvaidžius „Vladas“ ir „Vytis-2“ bei daugybę  kitų. Išsamiau >

Retai eksponuoti ginklai.	Liaudies kariuomenė ir 29-asis šaulių teritorinis korpusas. 1940–1941 m.	Archeologiniai radiniai.
Artūro Užgalio nuotraukos

Žuvusiųjų už Lietuvos laivę kripta
Kripta buvo atidaryta 1938 m. lapkričio 23 d. (pagal dailininko M. Dobužinskio projektą). Kriptos sienos ir lubos išklotos juodu marmuru. Sienose yra balto marmuro lentos su aukso raidėmis įrašytais žuvusių už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę karininkų, puskarininkių, karių, šaulių ir partizanų vardais, pavardėmis ir žuvimo metais. Sovietiniais metais kripta buvo uždaryta, o 1998 m. lapkričio 23 d. restauruota vėl atvėrė duris.

Nuotraukos iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus