paroda „baltosios pirštinės: oficialioji ir neoficialioji diplomatija kaune 1918–1940 m.“
2008 m. rugsėjo 5 d. – 2010 m. gegužės 15 d.

Užsienio valstybių diplomatinis korpusas Kaune 1918–1940 m.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijai 90 metų
Diplomatas Stasys Lozoraitis (1898–1983)

Parodoje eksponuojama apie 380 vaizduojamosios, dekoratyvinės bei taikomosios dailės darbų. Tai daugiausia Tolimųjų Rytų

Iš visų pusių mums buvo įkalbama: „Jūs esate, be abejonės, teisūs šaunuoliai, jūsų revindikacijos – neginčytinos, mes puikiai suprantame jūsų tautines aspiracijas, kurios jus veikte veikia, bet ko jūs galite iš mūsų reikalauti? Jūs gerai numatote, kad mums reikalinga Lenkija tvirta ir galinga, kad būtų mums... įdomi. Susitarkite su Lenkija, su kuria jūs tiek amžių drauge gyvenote, ir pradėkite gyventi vėl iš vieno. Būkite išmintingi ir nekomplikuokite mūsų uždavinių, kurie ir be to yra be galo painūs, o mes stengsimės būti jums malonūs...

Mes galėjome tada bet kam pasirodyti naivūs, laukdami iš to meto didžiųjų valstybių kažkokio idealizmo arba kilnaus palankumo teisingiems mūsų reikalavimams. Jos visos buvo XX a. pradžioje imperialistės ir tvarkė pasaulį, vadovaudamosios savo viešpataujančių sluoksnių interesais arba jau pirmiau pasiektu „status quo“.
Bet kuo būdu mes turėjome gelbėtis prieš tiek negandų, dar vos beužgimę?! Meškos smilga nenudursi. (Petras Klimas, Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990.)

Lietuvos diplomato Petro Klimo atsiminimai puikiai iliustruoja sudėtingą geopolitinę Pirmosios Lietuvos Respublikos padėtį ir jos sąlygotus diplomatinius iššūkius, su kuriais teko susidoroti jaunos ką tik užgimusios valstybės naujai susikūrusiam diplomatiniam korpusui. Tie iššūkiai neapsiribojo vien karais, ultimatumais ar dvišalėmis prekybos sutartimis, kaip kartais bandoma pateikti šiuolaikinėje diplomatijos istorijoje. Parodos „Baltosios pirštinės: oficialioji ir neoficialioji diplomatija Kaune 1918–1940 m.“ rengėjai bando kiek kitaip, plačiau ir išradingiau, pažvelgti į 1918–1940 m. Lietuvos diplomatinių santykių istoriją. Čia neapsiribojama vien tik oficialiąja diplomatija. Nors kredencialų įteikimą fiksuojančios fotografijos vizualiai tikriausiai yra pačios gražiausios, tačiau tai tėra diplomatinio darbo pradžių pradžia, kurią seka nuoseklus, daug pastangų ir išmoningumo bei diplomatinių įgūdžių reikalaujantis darbas. Derybos, susitikimai, vizitai, slapti ir oficialūs, netgi vakarėliai yra diplomato duonos dalis. Ne veltui Lenkijos Respublikos karo atašė Leon Mitkiewicz savo atsiminimuose su šypsena pastebi, „kad aukštosios visuomenės bendravime, be kitų dalykų, viena svarbiausių sąlygų, kurią turi atitikti kandidatas į diplomatinę, netgi karinę, tarnybą – turėti stručio skrandį ir talentą žaibiškai orientuotis patiekalų ir gėrimų sąrašuose“. (Leon Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939 m. Vilnius: Baltos lankos, 2002.)

Paroda „Baltosios pirštinės: oficialioji ir neoficialioji diplomatija Kaune 1918–1940 m.“ atidaroma neatsitiktinai: šių metų rugsėjo 5 d. sukanka 110 metų kai gimė Lietuvos diplomatijos šefu tituluojamas Stasys Lozoraitis (1898–1983). 90-ties metų sukaktį švenčia ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Tačiau svarbiausia tai, kad šiemet sukanka ir 90 metų nuo Vasario 16-osios Akto paskelbimo.

Kaune esanti Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra yra bene pati tinkamiausia vieta šioms garbingoms sukaktims pažymėti, nes čia laikinosios sostinės laikotarpiu užsienio valstybių pasiuntiniai įteikdavo skiriamuosius raštus Lietuvos Respublikos Prezidentui, čia buvo brėžiamos pagrindinės užsienio politikos gairės.

Paroda „Baltosios pirštinės: oficialioji ir neoficialioji diplomatija Kaune 1918–1940 m.“ rengiama keturiose Istorinės Prezidentūros pastato pirmojo aukšto salėse. Didžiojoje salėje atspindima oficialioji diplomatų veikla – čia eksponuojamos tarpvalstybinės sutartys, fotomedžiaga iš kredencialų įteikimo ceremonijų, oficialių pareigūnų susitikimų, valstybinių švenčių. Antroji ir trečioji salės skirtos Lietuvos diplomatiniam korpusui užsienyje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos veiklai 1918–1940 m. ir Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui. Ketvirtoji salė skirta neoficialiajai diplomatijai – čia eksponuojamos nuotraukos iš aukštų pareigūnų neoficialių susitikimų pobūviuose, medžioklėje, taip pat šaržai, anekdotai, įdomesni pasakojimai apie neformalius ir formalius nutikimus.

Parodos partneriai:
Lietuvos centrinis valstybės archyvas,
Vytauto Didžiojo karo muziejus,
Lozoraičių muziejus.

Parodą remia:
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija,
Kauno miesto savivaldybė,
Kultūros rėmimo fondas,
Lenkijos Respublikos ambasada,
Prancūzų kultūros centras,
Italijos Respublikos ambasadorius p. Giulio Prigioni.
Ypatingo dėmesio sulaukta ir iš Didžiosios Britanijos bei Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadų.

Informaciją teikia
projekto vadovė istorikė Vilma Akmenytė
Tel. (8 ~ 37) 20 17 78.
Mob. tel. 8 614 74 005.
El. paštas: vilma@istorineprezidentura.lt

Užsienio valstybių diplomatinis korpusas Kaune 1918–1940 m.

1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, įsitvirtinti tarptautinėje arenoje nebuvo taip paprasta. Lietuva buvo viena iš keleto nepriklausomybę paskelbusių valstybių, kurių nepriklausomybę dar turėjo pripažinti kitos šalys. Siekiant šio tikslo prasidėjo Lietuvos diplomatinės tarnybos formavimas, pradėti megzti pirmieji diplomatiniai santykiai. Sudėtinga geopolitinė padėtis ir visą tarpukarį Lietuvos diplomatinius santykius jaukęs Vilniaus klausimas bei Klaipėdos problema skatino diplomatus ieškoti ginčo sprendimo kompromisų, o neretai ir diplomatinio spaudimo būdais. Tokia buvo Kaune rezidavusio diplomatinio korpuso veiklos specifika.

Netekus Vilniaus, o Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine šiame mieste pamažėle pradėjo kurtis pirmosios diplomatinės atstovybės. Pirmiausia Kaune apsistojo didžiųjų valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos diplomatinės misijos, o ilgainiui čia įsikūrė jų ir kitų šalių nuolatinės pasiuntinybės bei konsulatai. Pirmieji užsienio valstybių atstovai susidūrė su buitinėmis problemomis – mieste nebuvo tinkamų patalpų jų darbui ir gyvenimui. Ilgainiui, Kaunui pradėjus sparčiai augti, vis patrauklesnė rezidavimo vieta darėsi Kaunas, o nepriklausomybės pabaigoje jau nebenusileido kitoms Europos sostinėms, antai 1939 m. Kaune savo atstovybes turėjo 22 užsienio valstybės.

Diplomatinis korpusas oficialius diplomatinius santykius palaikė su Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, o per ją su kitomis valstybės institucijomis. Lietuvai naujai paskirtas diplomatas skiriamuosius raštus, iškilmingos ceremonijos metu, įteikdavo valstybės vadovui prezidentūroje, vėliau prisistatydavo Kaune rezidavusiam užsienio valstybių diplomatiniam korpusui.

Kaune rezidavo įvairaus rango diplomatiniai atstovai nuo nepaprastųjų ir įgaliotųjų ministrų iki garbės konsulų. Nepaprastųjų ir įgaliotųjų ambasadorių rangus turėję tik didžiųjų pasaulio valstybių diplomatai, paskirti iškart trims Pabaltijo valstybėms (Estijai, Latvijai, Lietuvai), reziduodavo Rygoje, o Kaune apsilankydavo skiriamųjų raštų įteikimo, valstybės švenčių ar svarbių diplomatinių misijų progomis. Tačiau tai nė kiek nemenkina Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, SSRS ar JAV įtakos plėtojant diplomatinius santykius Kaune. Šių valstybių diplomatai paliko pėdsaką Lietuvos visuomeniniame, kultūriniame gyvenime. Nuo jų neatsiliko artimesnių ir tolimesnių valstybių Latvijos, Estijos, Italijos, Čekoslovakijos atstovai. Savo krašto kultūros propagandai rengti koncertai, parodos, skaitytos paskaitos, organizuotos filmų peržiūros, visuose šiuose renginiuose dalyvaudavo vietiniai politikai ir visuomenininkai. Prancūzų, italų, latvių, estų, čekoslovakų, amerikiečių diplomatai aktyviai rėmė ir dalyvavo dvišalių draugijų veikloje. Dalis diplomatų tapo neatsiejamais kultūrinio gyvenimo dalyviais. Antai, Didžiosios Britanijos atstovas Kaune T. H. Prestonas sukūrė baletą, kurį pastatė Lietuvos valstybės teatras.

Kaune rezidavęs užsienio valstybių diplomatinis korpusas dažnai apibūdintas kaip valstybė valstybėje įsitraukė į Kauno ir visos Lietuvos visuomeninį gyvenimą, susigyveno su vietine publika, jos gyvenimo būdu bei stiliumi, tai atskleidžia spalvingi neoficialiosios diplomatijos aspektai.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijai 90 metų

1918 m., po Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo, nepriklausoma Lietuvos valstybė susidūrė su daugybe problemų, tarp kurių – ne tik valstybės vidaus administravimo aparato kūrimas, bet ir būtinybė spręsti užsienio politikos problemas (siekis gauti tarptautinį pripažinimą, tapti tarptautinės politikos subjektu). 1918 m. pabaigoje Lietuvos Valstybės Taryba išleido įsaką dėl 9 ministerijų įsteigimo, tarp kurių buvo ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija (toliau – URM). Pirmuoju užsienio reikalų ministru tapo tuometinis Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras. Per visą URM gyvavimo laikotarpį 1918–1940 m. šias pareigas iš viso ėjo 12 ministrų, tarp kurių buvo skirtingo amžiaus, įsitikinimų, profesijų atstovų nuo dvasininkų iki karjeros diplomatų.

Lietuvos URM laikui bėgant keitėsi. Pirmieji ministerijos veiklos metai buvo ypač sudėtingi, trūko diplomatiją bei jos teisę išmanančių specialistų bei paprasčiausiai administracinio personalo. Veiklos užuomazgoje, XX a. 3 dešimtmečio pradžioje, šioje ministerijoje dirbo 33 darbuotojai, o XX a. 4 dešimtmečio pradžioje – jau 218. Darbuotojų skaičius kito, steigiant naujus ministerijos departamentus, vykdant senųjų ministerijos padalinių reformas. Įvairių pertvarkymų metu, ypač 1923–1924 metų sandūroje, ministerija prisilaikė vakarietiškos arba prancūziškos struktūros formų. Be įvairių padalinių, skirtų ministerijos administravimui Lietuvoje, URM žinioje buvo kelios dešimtys diplomatinių atstovybių bei konsulatų ir per šimtas Lietuvą užsienyje reprezentavusių pasiuntinių, konsulų, sekretorių ir atašė. Svarbų informacinį darbą dirbo ministerijos žinioje buvusi Lietuvos telegramų agentūra ELTA, turėjusi tiesioginį ryšį su žymiausiomis to meto užsienio telegramų agentūromis.

Vos porą dešimtmečių dirbusi Užsienio reikalų ministerija sprendė pačius sudėtingiausius tarptautinės politikos uždavinius. Bene, svarbiausi Lietuvos užsienio politikos klausimai buvos susiję su didžiosiomis valstybėmis – SSRS, Vokietija, ypatingą, dominuojančią vietą Lietuvos diplomatijoje užėmė santykiai su kaimynine Lenkija dėl anuomet rodės neišsprendžiamo Vilniaus klausimo. Atmintinas ir diplomatinio bendradarbiavimo su Baltijos valstybėmis (Latvija, Estija, Suomija) stiprinimas.
Lietuvos URM, kaip laisvos ir nepriklausomos valstybinės institucijos veikla, buvo nutraukta 1940 m., sovietams įsiveržus į šalį. Tačiau laisvo ir demokratinio pasaulio dėka, užsienyje toliau veikė kelios Lietuvos atstovybės, kurioms vadovavo Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, o po jo mirties – Stasys Antanas Bačkis. Didžiojoje Britanijoje, JAV, Prie Šv. Sosto veikusių atstovybių ar kitose šalyse įsikūrusių konsulatų dėka užsienio reikalų ministerija skaičiuoja 90 veiklos metų.

Diplomatas Stasys Lozoraitis (1898–1983)

Stasys Lozoraitis gimė 1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune, Motiejaus Lozoraičio ir Marijos Jaroševičiūtės šeimoje. Tėvas, M. Lozoraitis (1866–1907), baigęs Maskvos universitetą, buvo teisininkas, advokatas ir aktyvus tautinio atgimimo veikėjas. Tėvui anksti mirus, S. Lozoraitis ir jo sesuo Julija liko su mama, kuri buvo lietuviškai kalbanti Suvalkų bajoraitė. Pirmas keturias klases S. Lozoraitis baigęs Kaune, vėliau jis mokėsi Voroneže (Rusija), garsiojoje Martyno Yčo gimnazijoje, kurioje įvairiu metu mokėsi ne vienas žymus politikas, visuomenininkas. Ją baigęs 1918 metais ir netrukus grįžęs į Lietuvą, S. Lozoraitis pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijoje. 1919 m. tapo Ministrų kabineto kanceliarijos viršininku, o po kelių metų (1922 m.) buvo paskirtas Ministrų kabineto reikalų vedėju. 1923 metais S. Lozoraitis perėjo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją. Jo ilga diplomatinė tarnyba užsienyje prasidėjo Lietuvos pasiuntinybėje Vokietijoje, kur po dviejų metų, tai yra 1925-aisiais buvo paskirtas pirmuoju sekretoriumi, o nuo 1928 m. – patarėju. Gyvendamas ir dirbdamas, čia jis klausė teisės paskaitas Berlyno universitete. Sekančių metų pabaigoje S. Lozoraitis buvo paskirtas patarėju Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto, kur 1931 m. buvo paaukštintas pareigose, tapo laikinuoju reikalų patikėtiniu. Po ilgesnio laiko (1932 m.) grįžęs į Lietuvą S. Lozoraitis, pradėjo dirbti URM Politikos departamente, užėmė direktoriaus pareigas. 1934 m. birželio 13 d. S. Lozoraitis buvo paskirtas Užsienio reikalų ministru. Būdamas jauniausias tarp tuometinių Vakarų Europos užsienio politikos vadovų, savo veiklos prioritetais jis laikė gerus santykius su Vakarų Europos valstybėmis bei kaimyninėmis šalimis. 1935 metais, S. Lozoraitis už diplomatinius gebėjimus ir nuopelnus, buvo išrinktas prestižinės Paryžiaus Tarptautinės diplomatinės akademijos nariu. Bandydamas pasiekti trumpalaikių susitarimų sudėtinguose santykiuose su Lenkija, buvo slapta susitikęs su tuometiniu Lenkijos užsienio reikalų ministru J. Becku. 1938 metų kovą Lenkijai pateikus Lietuvai ultimatumą, S. Lozoraitis ketino pasitraukti iš Užsienio reikalų ministro pareigų, tačiau Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai atsisakius priimti atsistatydinimo raštus, šias pareigas jis ėjo iki tų pat metų pabaigos, vėliau dirbo URM įgaliotuoju ministru, pirmininkavo komisijai, kuri sprendė iškilusias problemas su Vokietija, šiai užgrobus Klaipėdos kraštą. 1939 metais S. Lozoraitis buvo paskirtas Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru Italijoje ir šias pareigas jis ėjo iki pasiuntinybės uždarymo (1940 m. rugpjūčio 27 d.). Artėjant sovietų okupacijai, 1940 m. birželio 2 d. tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys siųstoje telegramoje nr. 288, S. Lozoraitį paskyrė užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefu. O 1940 metų pabaigoje A. Smetonos pasirašytais „Kybartų aktais“ S. Lozoraitis buvo paskirtas prezidento pavaduotoju ir ministru pirmininku. Kaip Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas, S. Lozoraitis dalyvavo bendrose LDT ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto konferencijose (1946 m. Berne ir 1947 m. Paryžiuje) bei vėlesniuose jų susitikimuose. Jis nuolat bendravo ir bendradarbiavo su kitomis lietuvių išeivių organizacijomis, bendruomenėmis, palaikė ryšius su kai kuriais užsienio diplomatais. Lietuvos laisvinimo bylos reikalu įvairioje spaudoje skelbė straipsnius, kalbas Vasario 16-osios proga, lankėsi Didžiojoje Britanijoje, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje. LDT šefo pareigas, su nedidele pertrauka (1941 m. gruodžio 2 d. – 1945 m. lapkričio 15 d. jį pavadavo diplomatas dr. Jurgis Šaulys, tuo metu rezidavęs Šveicarijoje), ėjo iki pat mirties (1983 m. gruodžio 24 d.).

Istorinės LR Prezidentūros informacija
Nuotrauka iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus